Rytas. Lyja. Susidedame daiktus į vietas ir išriedame į kelionę. Paskutiniai žvilgsniai į mus supančius Rumunijos tolius prieš įvažiuojant į Vengriją. Vengrijos pasienis mums jau žymi kelionę namo – šią šalį pervažiavome lėkdami į Kroatiją, tad per Balkanus apsukom pilną ratą – grįžtam į jau pažįstamas šalis.
– Ką norėtum dar pamatyti Vengrijoje? – klausia manęs Dalius.
Žymiuoju Balatono ežeru atsidžiaugėme važiuojant į priekį. Tuomet dar buvo pavasaris, oras buvo pritvinkęs skraidančių žiedlapių, o mes – ištroškę nuotykių. Šiandien abu jaučiamės numalšinę savo kelionių troškulį, bent jau trumpam.
– Skaičiau apie Hortobagy nacionalinį parką – tai lyg didžiausia lyguma visoje Europoje, stepė, galima stebėti paukščius. Ką manai? – pasiūlau.
Puolame ieškoti kur tiksliai ji yra – o, pakeliui! Važiuojam!
Kelios valandos kelyje ir nepastebimai reljefas iš mums jau įprasto, kalnuoto, pereina į visišką lygumą. Panašu, kad artėjame.
– Kaip suprantu, jau visur čia, – rodo Dalius į aplink besidriekiančius stepės plotus.
Sustojame prie apžvalginio bokštelio. Užlipame ir dairomės – tolumoje matosi didesni paukščiai, besiganantys arkliai.
– Čia kaip Rusnėj! – juokiasi Dalius, užsaugęs Šilutėje. Vaizdai dar labiau pakirbiną norą namo.
– Nori čia likti ir patyrinėti daugiau? – klausiu jau ieškodama žemėlapyje, kur yra šio nacionalinio parko turistų centras, nuo kurio prasideda pažintiniai takai.
– Nežinau… – be didelio entuziazmo sako Dalius ir aš visiškai suprantu jo nuotaiką, nes jaučiuosi taip pat.
Tai jausmas, kuriuo nemoku pilnai paaiškinti ir dar niekada taip nesijaučiau – tarsi mūsų įspūdžių taurės, prieš kelionę buvusios visiškai tuščios ir pasiilgę nuotykių, dabar yra perpildytos ir nauji įspūdžiai į jas tiesiog nebetelpa, o veržias pro kraštus ir išsipila visur aplinkui. Tarsi smegenys nebesugebėtų priimti daugiau naujų vietų, nes viskas, ką sukaupėm per pastaruosius du mėnesius, dar nėra iki galo suprasti, išjausti ir apdoroti. Tarsi būtume kompiuterinio žaidimo Sims’ai žmogeliukai, kurių ‘linksmybių’ stulpelis yra pilnai žalias, o visi kiti vidinių poreikių stulpeliai jau seniai raudonuoja. Ir tai jausmas, susimaišęs su keistu kaltinimu sau, jog esu čia, kur seniai svajojau, keliauju, galiu mėgautis, kur atvažiuoti kitą kartą jau reikės specialiai tam ruoštis, planuoti atostogas, derinti, o būtent šią akimirką tuo nesugebu džiaugtis ir tenoriu namo. Mūsų vidiniai intravertai nugalėjo – belieka klausyti savęs.
– Žinai, jei važiuojam namo, tai namo, – lyg perpratęs ir mano mintis, sako Dalius ir grįžtam į autobusiuką. Išsirenkam žemėlapyje šiandienos nakvynės vietą pakeliui link Slovakijos, ir pajudam tolyn link jos.
Įsikuriame stovėjimo aikštelėje šalia Tisza ežero ir, pailsėję, vakare išeiname pasivaikščioti. Ežere knibžda paukščių ir žvejų gyvenimas. Saulė nudažo debesis įspudingu raudoniu, o mes mėgaujamės ežero vaizdais.
– Neprasčiau nei nacionaliniame parke! – juokiamės abu.
Kitą rytą vėl leidžiamės į kelią, pervažiuojame likusią Vengrijos dalį ir įvažiuojame į Slovakiją. Sutariame, kad Slovakijoje būtinai turime aplankyti Spišo pilį – vieną iš 10 didžiausių išlikusių pilių Europoje.
Privažiuojame arčiau ir pasistatome autobusiuką stovėjimo aikštelėje šalia visu garsu sunkųjį roką plešiančio keleivinio autobusiuko, nuo kurio muzika girdisi visoje aikštelėje, nors vairuotojas sėdi viduje užsidaręs langus. Iškeliaujame link pilies.
Iš pilies išlikę pagrinde sienų ir bokštų griuvėsiai, tačiau jos didys tikrai palieka įspūdį. Kambariai, kambariukai, menės, koridoriai – viską galima įsivaizduoti vaikštant palei išlikusias pilies sienas. Pirmame aukšte surinkta muziejinė ekspozicija apie gyvenimą šioje pilyje. Tikrai įdomus objektas aplankymui. O nuo pačios pilies, esančios ant kalno, galima apsižvalgyti į plačius tolius ir įspūdingus vaizdus, atsiveriančius nuo jos.
Vaikštinėjant po aukštesniuosius bokštelius, Daliui, bandant užsidėti ant kaklo fotoaparatą, nukrito jo akiniai. Tiesiai, į žemiau esantį balkonėlį, šalia jau ilgus metus ten stovinčios patrankos. Abu stovim, žiūrim persisvėrę per bortelį, į tą balkonėlį. Jokio įėjimo į jį kaip ir nėra.
– Ką darom? – juokdamasi klausiu Daliaus.
– Reik pasiimti, – juokiasi ir jis.
Apsidairom aplink – žmonių kolkas nėra. Pats metas vykdyti misiją – Dalius perlipa per bortelį, pradeda eiti pilies bokštelio atbraila ir, priėjęs šiek tiek žemesnę vietą, nuo kurios patogiau nušokti, strykteli link patrankos. Pačiumpa akinius, juos užsideda, kai staiga supranta, jog užlipti atgal – tai reiškia užsiropšti ant beveik dviejų metrų sienos atgal iki manęs. Iš viršaus neatrodė, jog ten taip aukštai.. Aš pradedu ir juoktis, ir panikuoti vienu metu. Gal nueiti kažką pakviesti? Bet tuomet gausim velnių, kur čia laipiojam. Aš jau suku galvoje visus variantus, tačiau laimei, Dalius nepamiršęs savo laipiotojo įgūdžių, sugeba įsitverti į mažiausius akmeninės sienos atsikišimus ir užlipa vėl iki manęs. Uf! – abu lengvai atsikvepiam pilni adrenalino. Išsisukom su mažu įbrėžimu ant akinių. Juokdamiesi nusileidom į žemesnįjį pilies lygį ir daugiau prie tokių vietų, kur gali nukristi akiniai, stengėmės nesiartinti.
Išėję iš pilies ir grįžę link autobusiuko, patraukėme jau link Tatrų – paskutiniai kalnai mūsų kelionėje. Atvykome į nedidelį kempingą netoli Štrba miestuko, nuo kurio matėsi kalnų viršūnės, ore tvyrojo drėgmė ir gal 12 laipsnių šilumos – visi Graikijos karščiai liko praeityje. Susisupom į šiltesnius rūbus ir skaičiavome dienas, likusias iki namų. Vieninteliai belikę norimi aplankyti objektai buvo Krokuvos senamiestis ir Veličkos druskų kasyklos..
Kitą rytą pirmu taikymu ir pajudėjom link jų. Pervažiavome Tatrus, įvažiavome į Lenkijos teritoriją ir šiek tiek po vidurdienio jau lūkuriavome eilėje prie Veličkų. Apie Veličkų druskų kasyklas esame iš visų aplinkinių girdėję ne kartą, bet patys niekada ir nebuvom. Tad, kad jau važiuojame pro šalį, norėjome aplankyti jas ir palyginti su druskų kasykla, aplankyta Rumunijoje, Salina Turda.
Pagaliau sulaukę savo turo anglų kalba pradžios, pradėjome leistis žemyn. Vingiuota medinė laiptinė sukosi sukosi ir sukosi žemyn, iki kol, rodos, galvoje pradedi mąstyti, kad tu iš tiesų niekur nesileidi, o tik sukiesi vietoje. Tik daug daug daug laiptukų žemyn, kol galiausiai, nusileidus 378 laiptus į 58 metrų gylį, prieš akis atsiveria pirmoji koplyčia, visa iškalta iš druskos. Turas prasideda: vingiuojam siaurais tuneliais, koplyčios, salės, interaktyvūs pasirodymai, druskos šviestuvai, skulptūros, pasakojimai apie kasyklos darbuotojų kasdienybę, laiptai dar giliau žemyn, druskos ežerai, muzika, šviesos, druskos bažnyčia, parduotuvės, restoranas, pokylių salės – atrodo, toje druskų kasykloje gali rasti visko! Visiškai kitaip nei Rumunijoje, tačiau irgi įspūdingai, nors ir tikras turistų konvejeris. Pasibaigus turui ir užsikėlus gal ne visai patikimai atrodančiu liftu, sugrįžome į dienos šviesą ir šilumą. Grįžom į autobusiuką ir patraukėm link Krokuvos pakraštyje įsikūrusio kempingo.
– Paskambinsiu mamai, pranešti, jog grįšim už poros dienų, – sakau Daliui berinkdama mamos numerį. Paskutinį kartą šnekėjome prieš savaitę, kai dar buvome Rumunijoje, ir užtikrintai sakiau, jog jau grįžtam namo, bet keliausim lėtai, tad grįšim už gero mėnesio. Šįkart skambinu pranešti, jog jau esame čia pat, Lenkijoje.
– Aš taip ir jaučiau, kad jūsų jau šią savaitę laukti! – juokiasi mama kitapus telefono ragelio, išgirdusi naujienas, – Kai jau pasuki namo, tuomet norisi tik greičiau grįžti! – juokiasi ji.
Iš tiesų, nusijuokiam ir mes su Dalium – mamos jaučia geriausiai.
Atsibudome pažadinti lietaus garso paryčiais. Kadangi šis niekur neplanavo trauktis, tad rytą pradėjome tingiai ir į Krokuvą išsiruošėme apie pietus. Dalius Krokuvoje jau yra buvęs, tad buvo mano asmeninis gidas. Apžiūrėjome Vavelio pilį, centrinę aikštę, paminklą, skirtą Žalgirio mūšiui su Vytautu Didžiuoju priešaky, ir praleidome dieną niekur neskubėdami šniukštinėdami senamiesčio gatvelėmis. Vėl užslinkus lietui, susiradome nediduką bariuką senamiestyje, įsikūrėme šalia lango ir sėdėjome ten ilgai stebėdami pro šalį einančius žmones. Juokėmės prisimindami kelionės nuotykius, galvos jau knibždėjo nuo susigalvotų ateities planų, Graikijos paplūdymiai, rodos, buvo likę taip toli, o mūsų laukė Lietuva ir pilnos kišenės dar iki galo neišjaustų įspūdžių.
– Puikus kelionės uždarymas! – sutariam su Dalium, vaikščiodami jaukiomis vakarėjančiomis gatvelėmis: senamiestis knibžda nuo žmonių, groja gatvės muzikantai, ir viskas tarsi alsuoja vasaros vakarų nostalgija. Į kempingą grįžome jau sutemus.
– Žinai ką, gal važiuojam jau namo? – žadina mane Dalius anksti kitą rytą.
– Mhm.. – atsakau, nors dar mielai pamiegočiau. Bet mintis, jog jei išvažiuosime anksti, dar šiandien miegosime savo lovoje nugali. Greitai susiruošiam, papusryčiaujam ir traukiam į kelią. Valanda po valandos riedame namų link, kilometrai tirpsta ir vaizdai aplink tampa vis artimesni. Prieš pat vidurnaktį įriedame į Kauną – toli vakaruose dar matosi saulės nušviestas horizontas.
– Kaip aš pasiilgau tų ilgų vasaros vakarų! – juokiasi Dalius.
– Aš irgi! – spurdu iš džiaugsmo ir aš.
Pagaliau išsiilgti namai! Širdis džiaugiasi, o galva po truputį pradeda ilsėtis – iš lėto bus galima pradėti dėlioti įspūdžius į atminties stalčiukus. 10 nuostabių gyvenimo savaičių, pilnesnių nei bet kada išgyventų ligi šiol!
“O prieš akis – Islandija!” – su šia mintimi, įkritę į minkštą pasiilgtą lovą, palengva užmiegame.
Hortobagy lygumos
Hortobagy lygumos
einam pasivaikščiot link Tisza ežero
ežeras vakarėjant
Spišo pilis Slovakijoje
Vaizdai atsiveriantys nuo pilies kalno
bevaikštant po išlikusius pilies fragmentus
vidinio pilies kiemo sienos
Tatrai!
Veličkos druskų kasykloje
Krokuvos senamiesčio vaizdai
paminklas Žalgirio mūšiui Krokuvos senamiestyje
Vytautas Didysis!
poilsio akimirka
Puikus vakaras kelionės uždarymui
ilgi vasaros saulėlydžiai pasitinka mus grįžtančius namo!
]]>
Rytas. Budinamės. Pro autobusiuko liuką prasiskverbiantys saulės spinduliai glosto veidus ir palengva žadina mus. Kaip ir kiekvieną rytą kelionėje trumpam pasimetu, kur esame. Pakeliu galvą, pažiūriu pro užuolaidos kraštelį. A! Sigišoara senamiestis. Stovėjimo aikštelė. Viskas vėl susidėlioja į vietas.
– Ar kada nors įsivaizdavai, kad atsibusi turistinio miestelio Rumunijoje senamiestyje, stovėjimo aikštelėje? – šmaikščiai klausiu Daliaus, iš šono supratusi gyvenimo autobusiuke absurdiškumą. Kiekvienas toks rytas manęs vis dar nenustoja stebinti.
– Tikrai ne, – nusijuokia kątik nubudęs Dalius.
Iš lėto keliamės, Dalius užkaičia kavinuką. Aš įsitaisiau patogiau lovoje. Galime niekur neskubėti – vakar, atvykę prieš vakarą, susimokėjome už stovėjimą aikštelėje 24-ioms valandoms. Stovėjimo aikštelę prižiūrinčiam darbuotojui, rodos, visai neatrodė neįprasta, kad mes čia ir miegosime. Atitraukiu užuolaidas, kad pažiūrėčiau, ar jis jau atvyko į darbą ir ar nežiūri į mus kreivai.
– Kas čia dabar? – nustembu, ant lango pamačiusi iš lauko priklijuotą lapuką.
Atsidarau langą, užkišu ranką ir nusiklijuoju tą lapuką. Viskas atspausdinta rumuniškai, išskyrus vieną laukelį, kuriame ranka užrašyti mūsų autobusiuko numeriai. Abu puolame prie telefonų, įsijungiame Google Translate ir bandom verstis: Sigišoara miestas, stovėjimo aikštelė, nurodytas kažkoks straipsnis ir adresas, kuriuo reikia atvykti, jei norime išvengti 100 eurų baudos.
– Tu tikra, kad mes susimokėjom už stovėjimą 24 valandoms? – žiūri į mane Dalius. Vakar už stovėjimą sumokėjau aš.
– Man rodos. Ten buvo parašyta, kad ‘Day = 5 lei’. Vadinas už parą sumokėjom 5 lėjas, – bandau prisiminti.
– O buvo parašyta, kad mokama už ‘Day’, ar ’24 hours’? – jau šypsodamasis klausia toliau.
– Nepamenu, man rodos, kad ‘Day’, bet tai koks skirtumas? – nesuprasdama, aiškinu.
– Toks, kad ‘Day’ tai dažniausiai būna iki tos dienos vakaro, o ne už visą parą, – jau šiek tiek juokiasi Dalius. – Panašu, kad būsim gavę baudą..
Lengvai pasimetu. Kaip čia taip dabar? Gi turi būti mokama už visą parą. Ar turėjom atsikelti prieš 7 valandą ryto ir bėgti susimokėti? Kažkokia nesamonė. Pikta keliuosi ir jau ruošiuosi eiti aiškinti visą teisybę stovėjimo aikštelės darbuotojui. Dalius eina kartu.
– Do you speak English? – klausiu priėjus prie darbuotojo.
– Yes, – atsako jis.
– What does this mean? – klausiu, rodydama lapuką nuo lango, – we have paid for parking, – bandau įrodinėti tiesdama ir apmokėjimo kvituką.
– Yes, you paid for parking yesterday, – paaiškina jis, – not for today, – ramiu balsu išdėsto.
Vadinasi Dalius buvo teisus. Sumokėta tikrai ne už 24 valandas, o tik už vakarykštę dieną.
– What can we do? – sunerimusi klausiu darbuotojo. Galvoje jau mąstau, kokio dydžio baudą galėtume gauti ir kiek laiko užtruksime, kol reikės kur nors nuvykti, kad ją susumokėti.
Vyriškis pažiūri į savo laikrodį.
– Too late, – nugirstu. Ką reiškia too late? Ką mums dabar daryti? Toliau žiūriu klausiamu veidu į jį.
– Two lei, – patikslina jis. Aaa! Ne taip nugirdau. Dvi lėjos. Beveik 50 euro centų. Greitai paduodu jam dvi lėjas, šis įkišą jas į aikštelės mokėjimo aparatą, ir ištiesią mums čekiuką.
– That’s it? – klausiu jo. – What about that address on the paper? – prisimenu, jog lapelyje buvo nurodyta, kad turime atvykti tam tikru adresu.
– You just go, – atsako vyriškis ir viena ranka demonstratyviai sulamdo lapuką.
Stoviu vietoje dar šiek tiek pasimetus, kas čia įvyko. Panašu, kad pasisekė – baudos išvengta.
– Įsivaizduoji, – sako Dalius, mums jau grįžtant prie autobusiuko, – jis dar tyliai turėjo prieiti ryte užklijuoti tą lapuką, kad nepažadintų mūsų, – juokiasi. Nusijuokiu ir aš, įsivaizduodama kaip rūpestingai tas lipdukas buvo užklijuotas ant mūsų stiklo.
Įsėdam į autobusiuką ir jau linksmesni pajudam toliau. Sigišoaros šiandien jau užteks. Keliaujam tolyn link Turda miestelio, kur aplankėm įspūdingąsias Turdos druskos kasyklas. (Pilną aprašymą apie šį vizitą Salina Turda galite skaityti čia).
Sužavėti druskos kasyklų keliaujame toliau. Labai toli šiandien nevažiuosime, tik atistraukiame nuo miestelio iki šalia esančio įspūdingo dydžio Turda tarpeklio. Esame nusižiūrėję vietelę nakvynei šalia pat šio tarpeklio. Išsukame iš autostrados, vietiniais keliukais artėjame link planuojamos nakvynės vietos, kai paskutinįjį kilometrą keliukas pradeda leistis žemyn neįtikėtinai stačiai. Neturėdami kur dėtis, iš lėto važiuojam tuo stačiu vinguriuojančiu keliuku iki apačios. Išlipame. Besidairydami vaikštom aplink.
– Liekam čia? – klausiu Daliaus.
– Nežinau, galim, – be didelio entuziasmo atsako jis. – Ką tu manai?
– Nežinau, – atsakau ir aš.
Vieta tikrai labai graži. Įkurta stovėjimo aikštelė. Pasivaikščiojimo takai visai čia pat. Šiuo metu aplink stovi dar daug kitų mašinų, bet, tikėtina, vakare jos visos išvažiuos. Turėtų būti ramu, bet abu jaučiamės kažkaip ne taip, kažkas lyg neramina.
– Ar tu irgi negalėsi ilsėtis nerimaudamas, kaip reikės atgal į tą statų kalną įvažiuot su autobusiuku? – perpratusi, ko nerimauju aš pati, klausiu Daliaus
– Aha… – šypsodamasis atsako.
– Važiuojam iš čia dabar?
– Važiuojam, – juokiamės abu.
Šokam atgal į autobusiuką ir, kol dar šiltas variklis, pasileidžiam stačiai į kalną, kuriuo nusileidome. Trečia pavara, antra pavara, paskutinis posūkis, sulėtėjimas, iiir – yra! Užkilom! Abu lengviau atsidūstam.
– O ir čia visai nebloga vieta nakvynei! – rodau į pievą, šalia kurios sustojame, kalno viršuje. Tiesiai su vaizdu į tarpeklį. Pavažiuojame toliau per pievą, ir sustojame nuošalesnėje vietelėje, atokiau nuo kelio.
– Dar geriau nei ten apačioje! – juokiasi Dalius ir, radęs šalia esančią laužavietę, puola rinkti šakų laužui.
Čia ir įsikuriame. Kurendami laužą stebime saulėlydį, kol aplinkui čia pat virš galvų skraido čiurliai. Dėl tokių vakarų ir vietų kaip ši, mes ir išvažiavome į šią kelionę: laisvė, gamta ir visiška ramybė. Saulei nusileidus, laimingi sukrentame miegoti.
Kitą rytą, gerai išsimiegoję ir išsitinginiavę, patraukiame link pačio tarpeklio pėsčiomis. Vėl žemyn nuo kalno ir štai jau artėjame prie upės. Susimokame simbolinį mokestį už įėjimą į rezervatą ir pasileidžiame į žygį. Pora valandų kelio per kanjoną palei upę, supamą aukštų, iki 300 metrų siekiančių uolų.
Vidurdienio saulė jau kepina į nugaras, tad pasileidžiam atgal link autobusiuko. Užpuškuojam atgal į statų kalną ir, isėdę į visiškai prikaitųsį autobusiuką, atsidarę visus langus, jau lekiam tolyn. Šiąnakt apsisotojame mažame kempinge netoli Alba Iullia miesto.
Išaušta naujas rytas ir jau laukia nauji nuotykiai – keliaujam link Rapa Rosie. Rumunai skelbiasi, jog tai žymus gamtos rezervatas, tačiau geras 20 minučių link jo dardam senu duobėtu ir neprižiūrėtu žvyrkeliu. Tolumoje kaupiasi audros debesys. Privažiuojam stovėjimo aikštelę, o prieš mus – didelė raudono smėlio siena, per ilgus metus erozijos išgraužta įvairiausiomis, it smėlio pilys, formomis. Jos aukštis – beveik 100 metrų, o plotis driekiasi apie 800 metrų. Greitai šokame iš autobusiuko, pereinam išdžiūvusią upelio vagą ir keliaujam arčiau sienos – reikia skubėti, kad spėtume iš čia pasišalinti dar prieš užslenkant audrai. Užkopiam dalį takelio stačiai į kalną, padarom keletą nuotraukų, ir sukamės keliauti atgal – iki galo net nespėjame suvokti šio reiškinio didybės. O būtų galima bent keletą valandų vaikščioti aplink jį tam skirtais pasivaikščiojimo takais. Dar nuseku šį grožį akimis nuvažiuojant tolyn žvyrkeliu, įsukame į miestelį, sustojame parduotuvės stovėjimo aikštelėje ir prasideda negailestinga liūtis – aplinkui viskas aptemsta ir gerą pusvalandį pila lietus siautėjant galingam vėjui. Lengviau atsidūstam suspėję ir, išnaudodami progą, nuo vėjo siūbuojančiame autobusiuke papietaujame.
Ilgainiui liūtis aprimsta ir mes vėl traukiame į kelią – šįkart link Hunedoara miesto. Čia mūsų laukia Huniadų pilis arba dar kartais vadinama Korvino pilimi.
– Va čia tai pilis! – mums atvykus džiaugiasi Dalius.
Iš tiesų – pilis atrodo kaip tokia, kokią ir įsivaizduotum kalbėdamas apie tikrą pilį – su daug bokštelių ir ilgu tiltu į pilį. Iššniukštinėjom visas karalių menes, kankinimo kambarius, rūsius, bokštus ir kambarėlius. Beskaitant pasakojimus ir legendas apie kankinimo įrenginius, mirties bausmes ir duobes su meškomis, į kurias būdavo metami nusikaltėliai, tik pasitvirtina žiauriųjų viduramžių vaizdas galvoje. Tikriausiai iki galo atsikratėm visų užsilikusių vaikystės svajonių apie gyvenimą pilyje, bet bent jau smagiai praleidome laiką po ją bevaikščiojant.
Tai buvo pasuktinis suplanuotas aplankyti objektas Rumunijoje. Beliko šįvakar dar nuvažiuoti iki kempingo, esančio arčiau sienos su Vengrija. Po truputį pradeda temti, tačiau pasirįžtame važiuoti.
– Kelias geras, turėtumėme nuvažiuoti be problemų, – užtikrintai sako Dalius, lėkdamas naujai sutvarkytu keliu, kas Rumunijoje nėra dažnas vaizdas.
Taip keliaujame gerą valandėlę kai staiga naujas asfaltas visiškai netikėtai virsta senu duobėtu išgriūvusiu kadaise asfaltuotu keliuku. Važiuojame toliau, tikėdamiesi, jog gal tai tėra trumpa nesutvarkyta atkarpa, tačiau netrukus pradedame važiuoti į įkalnę, o duobėtas asfaltuotas keliukas virsta pradėtu tvarkyti žvyrkeliu, be jokių šoninių atitvarų.
– Gal nevažiuojam? – išsigandusi klausiu Daliaus. Temsta. Pradeda lynoti.
– Įvažiuosim, – šiek tiek sunerimęs ir pats, bet vistiek užtikrintai, sako Dalius.
Priešais mus į tą patį kalną iš lėto sunkiai puškuoja sunkvežimis. Aplinkui daugiau jokių mašinų. Mes įsikandame jo, ir niekur neskubėdami ir per daug nuo jo nenutoldami bei net nebandydami aplenkti, iš lėto kylame ir mes. Serpantinas po serpantino, posūkis po posūkio, sekdami jo vėžiomis, iš lėto sėkmingai pasikiame kalno viršūnę ir pradedame leistis. Paskutinioji kalnų perėja Rumunijoje. Abu lengviau atsidūstam ir pasileidžiam į nuokalnę – įveikėm ir Rumunijos kalnus!
Nepaisant didžiulio Rumunijos skaudulio – nesutvarkytų kelių – ši šalis mums abiems paliko labai didelį įspūdį. Iš jos tikėjomės galbūt mažiausiai, nuolat prieš kelionę girdėdami legenas apie skurdą, čigonus ir vagystes, kurios visos realybėje pasirodė esančios klaidingos. Tai šalis, turtinga savo istorija, kultūra ir gamtos grožiu. Kaip ir Lietuva, šiemet Rumunija švenčia savo 100 metų jubiliejų nuo šalies suvienijimo. Romai šioje šalyje tesudaro 3% populiacijos ir , kaip mums pasirodė, yra gerai integruoti į visuomenės gyvenimą. Keliaujant nejautėme jokio nesaugumo jausmo. Savo kalba, primenančią italų, ir savo svetingumu bei šiltu būdu, jie lengvai užkariavo mūsų širdis ir keliaudami po ją ne kartą vienas kitam kartojom – čia mes dar sugrįšim! Rekomenduojam ir visiems!
STATISTIKA.
Nakvynės vietos:
– Pieva šalia Turda tarpeklio.
– Kempingas Aurel Vlaicu, netoli Alba Iulia miesto.
– Kempingas Remetea miestelyje x 2 naktys.
puiki nakvynės vieta ant kalnelio šalia Turda tarpeklio
su vaizdu į Turda tarpeklį
pasivaikščiojimas kanjonu palei upę
keliukai skirtinguose upės krantuose sujungti tilteliais
Rapa Rosie - natūraliai susiformavusi raudono smėlio siena
Korvino pilis - būtent tokia, kokią dažnai įsivaizduojam kalbėdami apie "pilį"
pilies laiptinių vitražai
vidinis pilies kiemas
pilies kambariukai
besižvalgant pro bokštus
storos pilies sienos ir gilios palangės
Dalius puikiai tinka prie pilies dekoracijų :)
]]>
– Į druskos kasyklas, – ramiai atsako Dalius.
– Aha.. – atsakau, neįsivaizduodama, ko būtų galima tikėtis.
]]>– Tai kur mes čia važiuojam? – nerimąstingai klausiu Daliaus, kai jau kelios valandos keliaujam link nedidelio Turda miestelio Rumunijoje.
– Į druskos kasyklas, – ramiai atsako Dalius.
– Aha.. – atsakau, neįsivaizduodama, ko būtų galima tikėtis. Niekada nesu buvusi druskos kasyklose ir niekada nesu girdėjusi apie druskos kasyklas Rumunijoje. Bet jei jau Dalius išrinko šią vietą, kaip vertą aplankymo, turėtų būti bent jau mažų mažiausiai įdomu.
Pravažiuojame miestelį ir sukame duobėtu keliuku į įkalnę. Dar kelios minutės ir privažiuojame didelę naują stovėjimo aikštelę.
– Atvykome, – pareiškia Dalius. – Jaučiu reikėtų pasiimti kokį megztinį.
Lauke taip karšta, jog net neįsivaizduoju, kam galėtų prireikti megztinio, tačiau dėl visa ko įsimetu vieną į kuprinę. Lengvai užkandame ir, palikę autobusiuką, patraukiame link įėjimo. Praeiname prekybininkų kioskelius, kur prekystaliai nukloti įvairiausio dydžio druskos gabalais ir majonezo kibirėlio formos indais su smulkia druska. Aplinkui vaikščioja tokie patys turistai kaip mes. Įeiname į vidų, nusiperkame bilietus ir keliaujame ilgu įprastu koridoriumi link ekspozicijos.
Žingsnis po žingsnio jaučiasi vėsesnio vėjo šuorai atkeliaujantys iš už koridoriaus gale esančių durų. Einame pro tas duris ir oras greitai atvėsta. Patenkame į tamsų tunelį, nušviestą ryškiomis lempomis, kurio sienas gaubia vien šalta druska.
– Oho! – nustebusi dairausi aplinkui, kol lipame ilgais laiptais žemyn. Nusileidus prieš akis toliau driekiasi ilgas ilgas koridorius iš druskos. Apsirengiu megztinį ir labai džiaugiuosi jį pasiėmusi. “Galėjau dar ir basutes pasikeisti į šiltesnius batus” – pagalvoju sau. Einant koridoriumi tolyn, šonuose paliekam mažesnius koridoriukus vedančius į medicinos kabinetus, kuriuose naudojama druskos terapija, taip pat nedidelius eksponatus iš kasyklos kasdienybės, pasakojančius, kaip kasykloje buvo išgaunama druska.
Sekame paskui visus žmones iki vieno didesnių koridoriaus išsišakojimų ir patenkame netoli medinių laiptų, visų aplipusių nuo lubų lašančiais druskos kristalais. Nusileidžiame jais ir prieš akis atsiveria neįtikėtinas vaizdas – 42 metrų gylio, 50 metrų pločio ir 80 metrų ilgio kasyklos šachta! Persiverčiam abu per turėklą ir šiek tiek nedrąsiai žiūrime žemyn.
– Man baisu, kad akiniai žemyn nukris, – pajuokauju aš, nuoširdžiai šiek tiek bijodama, kaip aukštai esame, lyginti su tuo, kas apačioje. Abu netikime savo akimis ir iš lėto einame mediniu balkonėliu palei šachtos sieną.
– Net ir man čia nelabai jauku, – sako Dalius, laikydamasis arčiau sienos.
Viskas aplinkui nušviesta lemputėmis. Laiptai, turėklai, balkonai, tiltai – viskas pagaminta iš medžio, tačiau nusėti storu baltos druskos sluoksniu. Sienos ir lubos stebina druskos išraižytais raštais. Vaizdai primena visus matytus fantastinius post-apokaliptinius filmus, kuriuose po katastrofų žemėje žmonės apsigyvena ar po žeme, ar naujose planetose. Tie visi fantastiniai filmai stovi prieš musų akis realybėje. Bet įdomiausias dalykas, jog toje šachtoje žemiau yra ne įprasta muziejinė ekspozicija, bet pramogų parkas! Vidury salės sukasi didžiulis apžvalgos ratas, šalia žmonės žaidžia stalo tenisą, boulingą ar mini-golfą, o vaikai išdykauja vaikų žaidimų aikštelėje.
Prieiname didelę medinę laiptinę, o prieš mus visa didybe šviečia futuristinis liftas, keliantis turistus aukštyn žemyn. Nusprendėme ilgoje eilėje prie lifto nelaukti ir leistis laiptais – 13 aukštų žemyn. Kiekviename aukšte vis sustojame iš naujo apsidairyti, kur čia patekome.
Nusileidžiame žemyn ir toliau dairomės užvertę galvas į mus supančią didybę. Stalo teniso kamuoliukai ritmingai atsimušinėja į stalą, boulingo kamuoliai visa jėga rieda takeliu, mini-golfo lazdos muša kamuoliukus, o vaikai juokiasi – visi garsai skamba gerokai stipriau nuaidėdami per plačią šachtos erdvę. Iš lėto pereiname visą salę apžiūrinėdami visus atrakcionus ir pasižadėdami sau būtinai sugrįžti prie ažvalgos rato.
Einame per didžiąją salę arčiau lifto, kai prieiname dar viena balkonėlį. Persisveriame per jį, o ten – atsiveria vaizdas į dar žemiau tyvuliuojantį ežerą, kurio viduryje pūpso druskos sala.
– Leidžiamės? – pagauta nuotykių ieškojimo emocijos klausiu Daliaus.
– Žinoma! – apimtas lygiai tokio pat džiugesio atsako jis.
Vėl aplenkiame žmonių eiles prie lifto žemyn ir patraukiame link laiptų. Aukštas po aukšto žemyn ir mes stovime ant medinio tilto į druskos salą, 112 metrų žemiau įėjimo į kasyklą. Nedrąsiai koja už kojos tiltu keliaujame į salą, kurioje pasitinka įvairiaformės medinės skulptūros, savo įstabumu taip ir kviečiančios jas ištyrinėti ir po jas panardžioti. Aplinkui salą iš lėto idiliškai irstosti valtelės.
– Kada paskutinį kartą plaukiojai valtele po druskos ežerą po žeme? – juokdamasis klausia manęs Dalius ir kelių minučių bėgyje jau ir mes stovime eilėje, laukdami savo valtelės.
– Just don’t stand up, – pataria paslaugus darbuotojas, pritraukęs mums valtelę ir padedantis abiems įlipti, palaikydamas, kad valtis neapvirstų.
Ir štai – mes plaukiojam ežeru daugiau nei 100 metrų po žeme! Man šiek tiek nedrąsu, tačiau Dalius tvirtai griebia irklus ir jau sėkmingai plukdo mudu aplink druskos salą, stengdamasis išvengti susidūrimo su kitomis valtimis.
– Sūru! Labai! – sakau susiraukusi, nesusilaikiusi nepalaižiusi į ežero vandenį įmerkto savo piršto galiuko. – Nieko keisto, kad jokių liemenių neduoda, – suprantu iš pirmo žvilgsnio keistai pasirodžiusį darbuotojų neatsargumą. Ežeras tiek prisotintas druskos, jog jame nuskęsti tikriausiai neįmanoma.
Apsukam porą ratų aplink salą, nuo vandens iš naujo stebėdamiesi saloje pastatytomis skulptūromis, druskos raštais, išvagojusiais kasyklos sienas, bei aidu, pripildančiu visą didelę kasyklos erdvę. Netrunka prabėgti ir pasiplaukiojimui skirtos dvidešimt minučių. Grįžtame į krantą kupini euforijos – ne kasdien paplaukiosi tokiame ežere po žeme!
Po truputį baigiame apsiprasti su neįtikėtinais vaizdais aplinkui. Kylame atgal į pirmąją salę ir traukiame tiesiu taikymu link apžvalgos rato. Žmonių beveik nėra, tad šiuo momentu esame vieninteliai norintys pasisukti jame. Kaip filmuose įsėdame į kabiną ir ratas iš lėto pradeda suktis. Didelė kabina nejaukiai siūbuoja ore, ji, kaip ir visi kiti dalykai šioje kasykloje, aptraukti nuo visur lašančios druskos sluoksniu. Viskas šiek tiek girgžda, tačiau atrodo pakankamai patikimai. Lėtai apsisuka pilnas ratas ir mes vėl apačioje.
– Na ką, keliaujam namo? – klausia Dalius. Net nepajautėm, kad čia jau praleidome beveik tris valandas, po truputį darosi vėsu, jau norėtųsi ir užkąsti.
– Gerai. Bet į viršų jau kilsim liftu! – sutariam ir stojam į eilę. Lukterim gal dešimt minučių, ir su kitais lankytojais įsispraudžiam į lifto kabiną. Kylant dairomės aplink ir džiaugiamės, kad bent jau nereikės tų 13 aukštų kopti laiptais.
Paskutinį kartą apsižvalgome aplink nuo viršaus. Dar grįžtame atgal į ilgąjį koridorių ir apžiūrim mažuosius kambariukus su kasyklos istoriniais eksponatais. Vėsuma po truputį skverbiasi į kūną, tad sparčiu žingsniu pasukame link išėjimo. Su kiekvienu dešimčia žingsniu oras po truputį šyla, ir, išėjus pro paskutines duris į lauką, mus vėl pasitinka tikras vasariškas karštis. Lyg niekur nebūtumėm buvę.
Salina Turda mums abiems paliko neišdildomą įspūdį ir keistą jausmą, jog apie šią vietą žino tiesiog per mažai žmonių. Tad jei kada keliausite Rumunijoje – labai rekomenduojame užsukti. Tikimės, kad liksite nustebinti, kaip ir mes!
Įėjimas į kasyklą vienam suaugusiam žmogui kainuoja apie 6 eurus. Vaikams ir senjorams – perpus pigiau.
Pasiplaukiojimas valtele – 3 eurai (galima plaukti iki 3 žmonių)
Pasisukimas apžvalgos ratu – 1 euras žmogui.
Saugoma stovėjimo aikštelė – 0.5 euro už valandą.
Pačių geriausių įspūdžių!
kasyklos šachta iš viršaus.
pirmas įspūdis nuteikia entuziastingai!
stalo teniso žaidimo erdvė
leidžiamės laptais žemyn
informacinis centras, kur galima nusipirkti bilietus į atrakcionus, nusileidus apačioje
tiltelis į salą druskos ežere
kasykloje daug futurinstinių medinių skulptūrų, aplipusių druskos sluoksniu
pasiplaukiojimas valtele po druskos ežerą
salelės vaizdas iš vandens
ir smagu, ir truputį nejauku :)
apžvalgos ratas
o rato kabinos visai jaukios :)
stiklinis liftas keliantis aukštyn - žemyn
kylam aukštyn!
]]>– Oho, kaip jau bus įdomu, – ironiškai sako Dalius, kai po truputį artėjame link vadinamųjų Purvo vulkanų Rumunijoje, – kaip smagu ir visai nekaršta! – po nosimi burba toliau, valydamasis nuo kaktos prakaitą.
Užuot važiavę autobusiuku, nusprendėme valandėlę pasivaikščioti iki lankytinos vietos ir, netikėtinai išsigiedrinus ir pradingus gaivinančiam vėjui, papuolėm į slegiantį vidurdienio karštį. O pasivaikščiojimui maršrutą netyčia pasirinkome kelio, kuriame nuolat zuja mašinos, šalikelę, nors tikėjomės smagaus keliuko laukais.
– Gal bent bus kažkas įdomaus, – bandau guosti gal Dalių, o gal labiau save, kai dedame paskutinius žingsnius link įėjimo pro vartelius. Susimokame, praeiname. Prieš akis matosi tik ruda purvina žemė dar gerus 30 metrų į priekį.
– Nuostabūs purvo vulkanai! – Daliaus ironija nedingsta.
– Bent pažiūrim, – sakau, nors ir pati nelabai turiu vilties. Įėjimo bilietas kainavo 4 rumuniškas lėjas – mažiau nei 1 eurą. Kažko labai įspūdingo kaina tikrai nežada. Einam tolyn. Žingsnis po žingsnio iš už kalvelių išnyra įvairių dydžių krateriai. Prieiname arčiau.
– Bliurbt! – sprogsta vienas burbulas didžiausiame krateryje, – bliu-bliurt, – sprogsta dvigubas.
– Matei?! – klausiu Daliaus.
– Taip! – pamiršęs visą karštį, nuovargį ir ironiją, jau neatsitraukdamas stebi sprogstančius purvo burbulus.
– Bliu-bliurbt! – sproginėja toliau ir išspjautas purvo gurkšnis iš lėto sunkiasi ir bėga kraterio paviršiumi tolyn. Pasirodo, šiose vietose iš maždaug 3km žemės gelmių į paviršių kyla dujos ir, prasiskverbdamos pro molio ir vandens sluoksnius, kartu su savimi į viršų išspjauna purvą. Per ilgus metus susiformuoja įvairaus dydžio krateriai, kurie toliau spjaudydami purvą, formuoja ir didelius purvo tarpeklius.
– Einam ten! – parodau dar į toliau esančius gilius tarpeklius. Keliaujam, ir žingsnis po žingsnio vis labiau jaučiamės lyg vaikščiotumėme Mėnulyje. Tarpeklių dugnai nusėti jau pradėjusio džiūti purvo, o sienos savo aukščiu kyla į dangų. Išvaikštom visus kraterius ir tarpeklius dar gerą valandą ir karštyje pėdinam namo – šįkart jau laimingi ir pilni įspūdžių. Abu niekada negalvojom, kad taip džiaugsimės iš žemės trykštančiu purvu.
Grįžtam į autobusiuką ir iškeliaujam tolyn. Šiandien judame link Transilvanijos. Duobėmis garsėjančiais Rumunijos keliais dardame tolyn link Brašovo miesto, aplenkiame šį ir keliaujame link mažesnio, Zarnesti, miestelio, nuo kurio nusukame link miško žvyruotais keliukais. Šiąnakt apsistosime čia – nedidelėje stovyklavietėje šalia Piatra Craiului nacionalinio parko. Užsikuriame ilgai vežiotą sudedamą šašlykinę, džiaugdamiesi jog pagaliau galim ramiai kurenti laužus, kas buvo uždrausta lig šios apkeliautose šalyse, išsikepame burgerių ir gerokai persivalgę, bet laimingi susiruošiame miegoti.
– Važiuojam pas Drakulą vampyrą! – kitą rytą jau žadina mane Dalius. Iš tiesų – šiandien planuose aplankyti turbūt vieną žymesnių turistinių objektų mūsų kelionėje – Brano pilį, dar žinomą kaip Drakulos pilį. Atvykstame į Brano miestelį. Žmonių nematyti, tik ant kalno stovi išdidi ir paslaptinga pilis. Kaip tikri turistai, 9 valandą ryto keliaujam link pilies.
– Turėtų būti mažiau žmonių, – sakau Daliui, džiaugdamasi, kad pavyko anskti išsiruošti. Ateiname prie kasų – uždaryta. Skaitom visus įmanomus užrašus: pasirodo, šiandien pilis atsidaro lankytojams tik nuo 12val. Kaip tyčia! Nieko, labai nenuliūstam, grįžtam iki autobusiuko ir lūkuriuojam. Išmušus 12 valandai bandom iš naujo. Pasirodo, mes ne vieni – prie pilies laukia jau ilga ilga eilė turistų.
– Tikrai mažiau žmonių.. – juokiamės su Daliumi. Nieko, jei turistaujam tai jau iki galo. Atstovim eilėje, per lietų kiūtinam kartu su visais link pilies ir, įsispraudę į ją, kartu su dar didele grupe žmonių iš lėto slenkam per pilį nuo vieno kambario iki kito. Bandom palaukti, gal šiek tiek pamažės žmonių, bet jie, rodos, niekada nesibaigia. Eilės turistų iš lėto juda per pilies kambarius jau iš anskto nustatytu maršrutu. Vienas po kito pasilenkę eina pro mažas durytes, siaurus laiptelius, ir visi iš eilės pažiūri į tuos pačius eksponatus. Visiškas turistų konvejeris. O vampyrų, pasirodo, šioje pilyje kaip ir nebūta. Nėra jokių įrodymų, kad rašytojas Bram Stoker’is, parašęs garsiąją “Drakulą” bent kažką žinotų apie šią pilį. Vienintelė sąsaja tėra šioje pilyje kurį laiką gyvenęs Valakijos princas Vladas III, dar žinomas kaip Vladas Drakula. Po geros valandos ėjimo koja už kojos su tuntu žmonių, tegalėjom tik džiaugtis ištrūkę.
– Patiko pilis? – juokdamasi klausiu Daliaus.
– Tikriausiai, – juokiasi ir jis, nelabai suprasdamas, ar kažką iš tos pilies mes bent normaliai pamatėm. Tačiau tebūnie tai įdomi turistinė patirtis.
Prisisotinę būvimo tarp žmonių po pietų nusprendėme šiek tiek atitrūkti nuo visų ir pamatyti apylinkes mūsų labiau mėgstamais būdais – pasivaikščioti šalia esančiais žygių keliukais. Nužiūrėję valandos laiko keliuką, patraukėm tiesiai link jo. Neapsižiūrėjom tik, kad keliukas pirmą pusę kelio traukia stačiai į kalną. Prie visko pridedant, kad buvo kątik gerai stipriai paliję, mūsų pasivaikščiojimas netikėtai virto kopimu į kalną, slystant purvu žemyn ir bandant įsikabinti į pasitaikiusias žoles ar šakas. Smagiausia tokioje situacijoje yra tai, kad jau šiek tiek pakopus tokiu keliu į viršų, jei visgi užeitų noras viską metus apsisukti atgal – kelias belieka tik per purvą žemyn ant užpakalio. Todėl neturėdami kur dėtis, juokdamiesi iš absurdiškos situacijos toliau kilom aukštyn, labai tikėdamiesi, kad kitas kelias žemyn bus nuožulnesnis. Užkilus į viršų gavom nuostabų atlygį už visas pastangas nenuslysti žemyn – prieš akis atsivėrė visas Brano miestelis kalnų apsuptyje, vakaro šviesoje, kol tarp kalnų po lietaus garuoja drėgmė ir kaupiasi debesėliai. Stovėjom ir grožėjomės – net ir pačios labiausiai turistinės vietos visgi turi savo mažiau lankytinų ir paslėptų nuostabių vietelių. Prisisotinę vaizdų pajudėjom toliau ir, laimei, nusileisti žemyn pasisekė daug paprastesniu keliuku per pievas ir avių bandas. Saulei besislepiant už kalnų grįžome į autobusiuką. Šiąnakt nakvosime čia, su vaizdu į pilį.
– Pas meškas! Pas meškas! – šįkart jau ansktų rytą aš žadinu Dalių. Važiuosim į LiBEARty Sanctuary, esantį netoli Brašovo. Šįkart jau žinom, kad turime atsidurti ten anksti – pirmasis turas prasideda 9:15. Susiruošiam, išsukę iš pagrindinio kelio geras 15 minučių dardam įtartinais žvyrkeliais. Štai jis! Rudųjų meškų rezervatas! Abu apie jį nieko per daug nežinom, tik žinom, kad pamatysim meškų. Abu tuo džiaugdamiesi nusiperkam bilietus ir, su kitais ankstyvais atvykeliais, pareigingai laukiam turo pradžios. Išmuša 9:15 ir mus pasitinka gidė:
– Welcome to LiBEARty Sanctuary. First of all, this is NOT a zoo, – griežtu balsu pareiškia ji. – It is a bears’ forest and please respect that!
Turas prasideda filmuku apie tai, kaip rezervato įkūrėjai pradėjo savo darbą šioje vietoje. Pasirodo, Rumunijoje gyvena apie 60% visos Europos rudųjų meškų populiacijos. Ir dažnai pasitaiko (anksčiau pasitaikydavo dažniau, dabar, laimei, retėja), jog žmonės pasiima meškas auginti nelaisvėje. Ar tai augina jas savo kieme kaip augintinius, ar naudoja reklamos tikslais restoranuose, viešbučiuose, siekdami pritraukti daugiau lankytojų, arba priverčia jas dirbti cirkuose ar gyventi prastai prižiūrimuose zoologijos soduose. Pagrindinė šio rezervato misija – gelbėti tokias meškas, patekusias į nelaisvę ir nepriežiūrą, ir apgyvendinti jas kuo labiau jų natūraliai gamtai artimesnėse sąlygose. Iš lėto keliaujame po didelę rezervato teritoriją ir gidė pasakoja skirtingas meškų istorijas – viena buvo laikoma mažame narve netoli restorano, o geležinis narvas vasaromis įkaisdavo, o žiemomis sušąldavo, tad meškos letenos, nuolat stovėdamos ant tokio narvo pagrindo, buvo visai sužalotos; kita meška buvo fotografo augintinė, o šis, norėdamas, kad ji nesibaimintų fotografuotis su praeiviais, išlupo jai iltinius dantis ir nuolat apsvaigindavo, kad būtų meilesnė; dar kita meška buvo laikoma tokiame siaurame ir aukštame narve, jog tam, kad galėtų kažkiek judėti, ilgainiui buvo priversta beveik visą laiką vaikščioti ant dviejų kojų; dar kita, patyrusi gilias psichologines traumas dėl nuolatinio buvimo narve, pradėjo iš lėto ėsti savo pėdas ir taip save žudyti… – kiekviena istorija, rodos, baisesnė už kitą ir lyg skaudus gumulas užstringa gerklėje. Šiandien rezervate yra virš 100 išgelbėtų meškų, kiekviena meška turi savo vardą ir istoriją. Vienos meškos puikiai prisitaikė naujoje aplinkoje, kitos, dar toliau kenčia nuo psichologinių traumų. Daugelyje metų augusios nelaisvėje, kai kurios meškos tik atvykę į rezervatą išmoksta užmigti žiemos miegu – nelaisvėje jos tiesiog neturėjo galimybės išmokti, ką reiškia žiemoti. Bevaikštant suprantam, kad tikrai atyvkom ne į zoologijos sodą – į meškas pažiūrėjom tik iš tolo, bet buvo gera išgirsti, kas daroma dėl jų. Jeigu kada keliausite Rumunijoje, labai reikomenduojame užsukti ir paremti rezervato veiklą bent jau taip: https://www.ampbears.ro/en/visit.
Atsisveikinę su meškomis ir rezervatu, pajudame toliau, link mažyčio Viscri miestelio. Miestukas mažytis, neasfaltuotomis gatvėmis ir sunkiu privažiavimu, tačiau įdomus savo istorija. Dar XIII amžiuje, pakviesti Vengrijos karalių, į Transilvaniją atvyko vokiečiai. Tačiau šį teritorija buvo pavojinga ir dažnai nusiaubiama už Karpatų gyvenančių priešų, tad būtent dėl šios priežasties, vienu svarbiausių veiksnių, užtikrinančių saugumą ir išgyvenimą, tapo įtvirtintų pastatų statymas. Ypatingai gerai tam tiko speciailiai tvirtinamos mūrinės bažnyčios. Ir Viscri miestelyje yra išlikusi viena tokių įtvirtintų bažnyčių.
Keliaujame link miestelio senu, bet jau tvarkomu, keliuku. Kelias išgremžtas, nuvažinėtas techninio transpoto, vietomis susidarę geros purvo duobės. Abu nuo važiavimo per duobes linguojame autobusiuke ir laikom kumščius, kad tik kur neužklimptumėm. Išlendam iš posūkio ir prieš mus tokia gera didelė purvo duobė:
– Žiūrėk, kiaulė! – rodau Daliui ir negaliu nustoti juoktis. Tikrai – vidury kelio, pačioje didžiausioje purvo duobėje iki kaklo įlindusi guli kiaulė. Šalia jos taisosi įlysti dar viena draugė.
– Puikus rumuniškas kelias, – prapliūpstam juokais abu. Visi pasakojimai, legendos ir istorijos apie blogus Rumunijos kelius niekada neminėjo, jog čia vidury kelio gali sutikti į duobę sulindusių kiaulių!
Laimei, aplink purvo duobę radom apvažiavimą, tad nereikėjo drumsti kiaulių maudynių ir, toliau nuoširdžiai jukdamiesi, nuvažiuojam tolyn.
Atvykstame į Viscri – spalvoti namukai supa pagrindinę, dar žvyru dengtą, gatvę. Žmonės pravažiuoja vežimais su arkliais. Močiutės, įsitaisiusios ant suoliukų lauke, mezga kojines. Sklida gandas, kad sužavėtas šio miestelio autentiškumo, pats Anglijos princas Čarlzas čia nusipirko dar 18-ame amžiuje statytą namą. Pasistatome autobusiuką ir einame apžiūrėti bažnyčios. Viskas išlaikę savo autentiškumą, medinės bažnyčios grindys girgžda nuo kiekvieno žingsnio, o laiptai į bokštą pasitinka užrašu, jog lipkite aukštyn tik suvokdami visas rizikas savo gyvybei. Per daug neišsigandę apsižvalgėm po apylinkes ir iš viršaus, apžiūrėjom ekspozicijas ir išnaršėm visus kambarėlius bei ginybinius įtvirtinimus. Vieta tikrai įdomi ir išlaikiusi savo ypatingumą.
Artėja vakaras ir mes vėl kely – prieš akis laukia Sigišoara miestas. Atstovėję gerą kamštį vien patekti į miestą, pasistatome autobusiuką stovėjimo aikštelėje netoli senamiesčio. Stovėjimas parai čia kainuoja 5 lėjas – šiek tiek daugiau nei eurą. Susimokame už parą stovėjimo aikštelės darbuotojui – čia liksime ir nakvoti. Pavakarieniaujame ir išpėdinam į senamiestį. Užkylam į kalniuką, praeinam pro miesto vartus ir mus pasitinka visa spalvų paletė – kiekvienas namas nudažytas ryškiaspalve, vis kitokia spalva! Vakaro saulėje, rodos, akys raibsta nuo visų spalvų. Vaikštom siauromis gatvelėmis ir nespėjam grožėtis, koks jaukus ir gražus senamiestis – neveltui įvertintas ir UNESCO.
– Kaip aš pasiilgau va taip pabūti kokiam senamiesty, – lėtai gurkšnodamas alų restorane centrinėje senamiesčio aikštėje sako Dalius. – Kalnuose gerai, bet kartais reikia ir senamiesčių, – juokiamės, kad viskame reikia atrasti balansą. Bet kur čia nesidžiaugsi, kai alaus bokalas senamiesčio pačiame centre kainuoja 8 lėjas – nepilnus 2 eurus.
– Man rodos mes dar sugrįšim į Rumuniją ne kartą.. – sakau Daliui ir pradedame galvoti apie kitas ateities atostogas, kada čia vėl bus galima aplankyti šią šalį. Tik su tokia mašina, kad nebūtų baisu važinėti rumuniškais keliais.
STATISTIKA:
Nakvynės vietos:
– Kempingas netoli Berca Purvo Vulkanų.
– Pieva stovyklavietėje netoli Piatra Craiului nacionalinio parko.
– Stovėjimo aikštelė netoli Brano pilies.
– Stovėjimo aikštelė netoli Sigišoara senamiesčio.
sprogsta purvo vulkano burbulas
tirštas purvas teka iš kraterio žemyn
sudžiūvusi žemė
per ilgus metus suformuoti tarpekliai
jausmas lyg vaikščiotumėme kitoje planetoje
aukšti tarpekliai
šiandien vakarienei – burgeriai!
Brano (Drakulos) pilis
žmonės laukia eilėje į pilį
gaivus oro gurkšins atitrūkus nuo turistų minios
vidinis pilies kiemelis
jau išrūkus iš pilies
nusipirkome paragauti rumunišką saldumyną – Kurtosh.
vaizdas į Brano miestą iš viršaus.
maži debesiukai, pasiklydę tarp kalnų
vaizdai leidžiantis nuo kalno
sutikta avių banda
LiBEARty rezervate
meškos laimingos žaidžia baseine
drąsesnės meškos prieina arčiau
Viscri miestelis
Viscri bažnyčią supantys įtvirtinimai
senovinė Viscri bažnyčia
dairomės aplinkui
durys link bažnyčios bokšto
spalvoti namukai!
visi ryškiaspalviai!
]]>5 ryto skamba žadintuvas. Viena akimi prasimerkiu:
– Dar lija? – klausiu Daliaus.
– Lyg nebe.
– Kelias sausas?
– Sausas.
– Išvažiuosim?
– Turėtumėm.
Abu ramiau atsidūstam ir apsiverčiam ant kito šono – galima toliau miegoti. Didžioji nakties audra praėjo.
Atsibundam jau po kelių valandų ir iš lėto vėl ruošiamės į kelią tolyn per Bulgariją. Šiandien planuojame aplankyti žymesnius Bulgarijos urvus. Pirmoji stotelė – urvas “Dievo akys”. Vingiuojam duobėtais keliukais, nelabai žinodami ko tikėtis. Privažiuojam stovėjimo aikštelę vidury pievos, nusėtą mašinomis, o šalia ganosi avių ir ožkų bandos. Pasistatome autobusiuką ir pasileidžiame pėsčiomis link urvo. Praeiname prekybininkų kioskelius ir staliukus, nukrautus įvairiausiais magnetukais, piešinukais ir kitais bulgariškais suvenyrais ir štai mums prieš akis gal 35 metrų aukščio įėjimas į urvą. Oho! – abu nedrąsiai einame vidun. Urvo sienomis aukštyn laipioja laipiotojai. Man žvelgiant į juos lengvai pakerta kojas, stebėti kaip aukštai jie užlipę, o Dalius, praktikuojantis laipiotojas, jau smalsiai dairosi – norėtųsi ir pačiam pabandyti. Keliaujame gilyn į urvą ir pakėlę galvas pamatome jas – dvi migdolo formos kiaurymes urvo lubose, per daugelį metų išgraužtas erozijos taip idealiai viena šalia kitos, jog nori nenori pagauni save žiūrint į dvi dideles akis. Pro jas veržiasi saulės spinduliai nušviesdami visą urvą.
– Neįtikėtina, – sakau Daliui, užvertusi galvą ir negalėdama atitrauti akių. Urvo didybė priverčia pasijausti tokiu mažu. Žingsnis po žingsnio einame per urvą ir artėjame prie kito jo išėjimo, dar didesnio – gal 45 metrų aukščio. Dėl šios galimybės urvą pereiti, jis bulgariškai oficialiai vadinamas “Prochodna”, kas paprastai reiškia “praėjimas”. Staiga pasigirsta stiprus klyksmas. Abu su Dalium susidarom – kas vyksta? Žiūrim į šonus, į laipiotojus, vienas į kitą, kai staiga nuo urvo viršaus pamatome krentantį žmogų, laimei, prisirišusį su virve. Uf, – lengviau atsikvėpiam. Pasirodo, ši vieta dar yra ir viena populiariausių tarp norinčių šokti su virve – vaizdai ir vieta tam tikrai nebloga. Paliekame urvo didybę bei šurmulį ir keliaujame takeliu tolyn – link netoliese esančio vienuolyno. Taip beeidami netyčia nuklystame nuo takelio ir atsiduriame užlipę ant urvo viršaus, prie tų pačių šokinėtojų. Nesupratę, kaip čia atsiradom, apsidairom dar į nuostabius supančius vaizdus ir per pievas grįžtame link autobusiuko. Bus dar tų vienuolynų. Atgal į kelią! Pakeliui dar sustojame prie kito pasivaikščiojimo tako vinguojančio palei upę Zlatna Panega, ir, keliaudami per tiltelius nuo vienos upės pusės prie kitos, dar geras pora valandų džiaugiamės gražia Bulgarijos gamta ir besiganančių ožkų draugija.
– Kur norėtum šiąnakt nakvoti? Ir ką dar pamatyti? – klausia Dalius, kai vėl grįžtame prie autobusiuko ir pajudame tolyn. Dardam duobėtais keliais. Mašinos aplinkui lekia, skuba, lenkia. Autobusiuko stogas skina negenėtų pakelės medžių lapus. Ieškau gerų vietelių apsistoti internete ir tuo pačiu mąstau, ką dar norėčiau šiandien pamatyti pati. Pagaunu save, jog džiugesys ir noras pamatyti kažką naujo jau gerokai prislopęs nei kelionės pradžioje. Nauji urvai, kriokliai, miesteliai, bažnyčios ar vienuolynai susiplaka į vieną didelį burbulą. Šiek tiek pavargau galvoti, kur vėl šiąnakt nakvosim. Smagų nuotykių jausmą po truputį užgožia jaudulys, ar bus saugu, ar kelias bus geras, ar duobėtas, ar stačiai vingiuotas.
– Žinai, man rodos, mums reikia atostogų nuo mūsų atostogų… – nedrąsiai ištariu Daliui, pati iki galo nesuprasdama savo žodžių. Ar įmanoma pavargti nuo kelionių?
Tyla.
– Žinai, aš jau irgi apie tai kurį laiką galvoju, – po kurio laiko ramiu balsu atsako Dalius, – man rodos, mums reikia tiesiog ramiai pailsėti.
Abu nusijuokiam, kaip, atrodo, neįtikėtina, jog visgi galima pavargti ir nuo įdomiausių kelionių ir persiplanuojam šiandienos maršrutą – keliaujame link kempingo netoli Veliko Tarnovo miesto. Ten tiesiog ilsėsimės ir nieko neveiksime. Pakeliui sustojame parduotuvėje apsipirkti maisto kelioms dienoms, kad nieko nepritrūktų ir niekur nereiktų važinėti, ir įvažiuojame į gražiai sutvarkytą kempingą.
– Kažkaip neatrodo bulgariškai, – pajuokaujam su Dalium prisimindami praėjusį kempingą, kuriame buvome apsistoję netoli Rilos vienuolyno. Iš tiesų – mus pasitinka sutvarkytas baseinas, graži, nupjauta žolytė, tvarkingi keliukai ir besišypsantys registratūros darbuotojai, puikiai šnekantys angliškai. Išsišnekame su jais ir išsiaiškiname, jog šį kempingą įkūrė britų pora, keliavę po Europą su kemperiu per savo povestuvinę kelionę, ir, atvykę į Bulgariją, nusprendė čia pasilikti ir įkurti kempingą.
Susirandame vietelę, kur įsikursime, ir pirmąjį vakarą nuoširdžiai nieko neveikiame. Pasidarome vakarienę ir tiesiog tinginiaujame džiaugdamiesi neribota elektra ir internetu.
Antrąją dieną prisiverčiam nueiti jau iki baseino. Lėtai plaukiojame ir mirkstame vandenyje, tiesiog džiaugdamiesi, kad nereikia niekur skubėti.
– Ne ką prasčiau už kokias atostogas Turkijoje, – žvalgydamiesi į nuo baseino matomus Bulgarijos kalnų tolius ir džiaugdamiesi šilta, dar rytine, saule, kalbamės. Kartais gerai pakeisti tempą ir tiesiog nieko neveikti. Vėl grįžtame į autobusiuką ir visą dieną praleidžiame pasiilgtame feisbuke ir žiūrėdami youtube filmukus. Smegenys, rodos, pasiilgo nereikšmingos informacijos ir siurbia ją visu greičiu.
Išaušta trečioji diena. Į galvą vėl po truputį grįžta mintys apie kelionę toliau.
– Kaip darom su Portugalija? – klausiu Daliaus. Pirminis ir pagrindinis mūsų planas buvo apkeliauti Balkanus. Tai jau baigiame įgyvendinti. Antroji, papildoma, plano dalis – keliauti per Slovėniją ir Italiją palei Alpes ir per Ispaniją pasiekti Portugaliją.
– Nežinau. Bus labai karšta, – atsako Dalius, bandydamas gaivintis jau nuo dabartinio karščio. – Dar tik birželis, reikėtų karščiausius vasaros mėnesius pratempti kažkur Alpėse, dar prieš važiuojant link Ispanijos.
Abu susimastom. Mintyse galvojam visus variantus, kaip būtų įmanoma padaryti. Esam šiek tiek pavargę. Ir nuo nuolatinio važiavimo, ir nuo karštų orų. O keliauti po Alpes, kad ir kaip įspūdingai gražu ten būtų, gali varginti dar labiau. Abu atsidūstame. Ar tai reiškia, kad jau keliaujame namo? Ar mūsų ilgai lauktos atostogos baigiasi anksčiau laiko?
– Gerai. Pamirškim Portugaliją, pamirškim autobusiuką, – keisdama temą sakau Daliui. – Ši kelionė ir šis laikas yra mūsų. Nesam nieko niekam įsipareigoję. Vasara dar tik prasideda. Kokią šalį iš visų visų dar neapkeliautų norėtum aplankyti labiausiai?
Tyla. Galvoje verčiu visas svajonių šalis ir aš. Australija? Kanada? Peru? Balis? Abu susižiūrim vienas į kitą ir ištariam vienu metu:
– ISLANDIJA!
Juokiamės, nes visa tai atrodo absurdiška. Ar mes galim taip viską pakeisti ir išskristi į Islandiją? Taip tiesiog? Imti ir visiškai pakeisti planus?
O kodėl ne?
Šiek tiek nedrąsiai, netikėdami, kad kažkas iš to išeis pradedame rinkti informaciją: ieškom, kiek gali kainuoti bilietai, kiek dienų ten galėtume būti, kokius žygius įveikti geriausiai, ką labiausiai norėtumėm pamatyti ir kaip geriausiai po salą keliauti. Rašome pažįstamiems, buvusiems ir keliavusiems po Islandiją – tai kaip ten viskas? Jei planuojame eiti į žygį – kiek ir kokio maisto reikėtų pasiimti? Ar visa tai tilps į lėktuvo bagažą? Kiek pinigų tam reikia paskirti? Man dar reikėtų naujų žygio batų, kadangi senieji baigia suplyšti.. Skaitydami apie skirtingas Islandijos vietas, visiškai pasimetame tarp islandiškų pavadinimų, nes jie visi skamba taip pat sudėtingai. Galiausiai pavyksta susidaryti preliminarų planelį – beveik dvi savaitės Islandijoje su skrydžiu ir bagažu mums kainuotų beveik tiek pat, kiek du mėnesiai keliauti autobusiuku po Balkanus.
– Ką darom? – juokiamės su Dalium. – Pasukam savo kelionę visai kitu kampu? – klausiu.
– Bet čia juk Islandija! – juokiasi Dalius. Prisimename, kaip dar prieš porą metų abu žiemos vakarais sėdėdavome palinkę virš Islandijos žemėlapio ir svajodavome apie kelionę link ledyno. Tą vasarą pasirinkom keliauti į Švedijos šiaurę ir visai nesigailėjom, tačiau Islandijos svajonė taip ir liko kirbėti giliai širdyse.
– Perkam bilietus?
– Perkam!
Ir štai, netikėtai pasisukus mūsų kelionės planams, mūsų kišenėse nugula bilietai į Islandiją rugpjūčio mėnesiui 11-ai dienų.
– O tai kas dabar? – klausiu Daliaus.
– O dabar iš lėto keliausim namo! – nusijuokiam abu ir jau su nekantrumu laukiam tolimesnių nuotykių.
Ketvirtąjį rytą vėl išsiruošiame keliauti. Galvoje jau naujos mintys, jaučiamės pailsėję ir gerai “persikrovę”. Patys dar pilnai nesuprantam, kaip viskas taip pasisuko, bet grįžtam į kelią su nauja energija ir tikslais. Šios keturios poilsio dienos buvo labai reikalingos. Atsisveikiname su kempingu ir pajudame toliau grožėtis Bulgarijos gamta. Aplankome Devetashka urvą, kuriame randama įrodymų, jog dar prieš 70 000 metų čia gyveno Akmens amžiaus žmonės, o dabar čia gyvena beveik 30 000 šikšnosparnių. Įeiname į įspūdingo dydžio urvą, per kurį teka upelis ir veši augmenija.
– Jei būčiau akmens amžiaus žmogus, aš čia irgi apsigyvenčiau, – sakau Daliui, nustebusi žvalgydamasi po urvą. Švelni šviesa, nušviečianti aukštas urvo sienas, čiurlenantis upelis ir virš galvų skraidančios kregždutės kažkodėl sukuria neįtikėtiną jaukumo jausmą. Didžioji dalis urvo šiuo metu neprieinama lankytojams, kad netrukdytų ir negąsdintų ypatingai retų ir saugomų šikšnosparnių rūšių gyventojų. Iššniušktinėjame galimas prieiti vieteles ir pajudame tolyn.
Keliaujame toliau link Krushuna krioklių. Čia mus užklumpa stiprus lietus, tad einame tik trumpais tarpais, kai nelija, o kai vėl prasideda liūtis, šokame slėptis pavėsinėse. Kas turėjo būti 20 minučių pasivaikščiojimas, išsitempė į ilgiau nei valandos nuotykį, stengiantis prieiti krioklius galutinai neperšlapus. Laimei, mums pavyko, o ir kriokliai nustebino savo grožiu. Lietui praslinkus, laimingi grįžome į autobusiuką.
– Kur šiąnakt nakvosime? – vėl iškyla jau primirštas klausimas. Interneto pagalba randame vieną viešbutį Belene miestelyje, kuris skelbiasi, jog už nedidelį mokestį, leidžia savo stovėjimo aikštelėje pernakvoti kemperiams. Turėtų būti ir dušai, ir elektra. Puiku! Pajudame link jo. Keliai vis prastėja, važiuojam keistomis vietomis, palei spygliuotą tvorą, kai suprantame, kad važiuojame šalia Belene atominės elektrinės. Įvažiuojame į mažytį miestelį, žmonės žiūri į mus, o mes keliaujam tolyn.
– Ar šitoj vietoj bus viešbutis? – klausiu Daliaus.
– Aš tikiuosi..
Ir štai privažiuojam didelį viešbutį ant Dunojaus kranto. Pasistatom autobusiuką ir keliaujam į vidų.
– Hello, do you speak English? – klausiam registratūroje esančio vyro. Šis pasimeta, parodo pirštais dvi minutes ir pabėga į kitą kambarį. Grįžta kartu su jaunesne mergina.
– Hello, – sveikinasi su mumis ji angliškai.
– Hello, – atsakome jai nudžiugę, – we found on the internet, that we can stay in our campervan at your parking, right? – klausiame jos.
– Internet..? – klausiamu veidu žiūri ji į mus.
– Yes, we found on the internet that we can park our campervan here, right? – bandom paaiškinti.
– Aha, internet! – atrodo, kad suprato, ką norime pasakyti. – Here, internet, – rodo ji mums į šalia esantį kompiuterį, kad pasinaudotume juo. Nesusišnekėjome.
– No, campervan. Camper. Can we park our camper? – iškėlę rankas, bandome pavaizduoti kemperį.
Šalia stovintis vyriškis, rodos, mus suprato. Kažką pasako merginai ir puola kažkam skambinti. Pašneka keletą minučių, vėl pasako kažką merginai, ir ši vėl atsisuka į mus:
– Yes, you can stay. Campervan ok. 5 euros, – šypsosi.
– Ok, – apsidžiaugiam mes. Sumokam 5 eurus ir užpildom trumpą anketą su savo duomenimis. – Electricity?
Tiek vyras, tiek mergina žiūri į mus nesupratę.
– Can we use electricity? Elektra? – vėl perklausiam mes.
Abu pagūžčioja pečiais. Suprantam, kad nieko nebus. Dušo tikriausiai irgi galime nesitikėti. Padėkojame, grįžtame į autobusiuką ir įvažiuojame į viešbučio kiemą.
– Bent jau bus saugu ir ramu, – nusijuokiam abu. Pradeda stipriai lyti, tad susiruošiam anksti miegoti.
Rytas išaušta jau sausesnis. Greitai susiruošiam ir keliaujam tolyn. Šiandien, vingiuodami keliu palei Dunojų, atsisveikiname su Bulgarija – laukia Rumunija. Atsidžiaugiam pilnais laukais žydinčių saulėgražų, privažiuojam Ruse miestą, ir, anksčiau vadintu “Draugystės tiltu”, finansuotu dar Tarybų sąjungos, žvalgydamiesi į visas puses, pervažiuojame per platųjį Dunojų į Rumuniją. Kurį laiką palaukiame prie sienos, kol pasieniečiai, net nelabai atidžiai pažiūrėdami per rankas perleidžia mūsų pasus, ir įvažiuojame į šalį. Sustojame pirmoje degalinėje nusipirkti kelių vinjetės.
– Hello. Road vignette, please, – sakome degalinės darbuotojai.
Ši beveik nešneka angliškai. Ištraukia mums atspausdintą a4 formato lapą, ant kurio nupiešti keli skirtingi automobiliai, nurodyti vinječių tipai ir kažkas paaiškinta rumuniškai. Pasimetę su Dalium žiūrime į paveiksliukus. Šalia A tipo nupieštas paprastas automobilis, prie B tipo – šiek tiek didesnis, lyg primenantis autobusiuką. Spręndžiam, ar mes A ar B tipo.
– Car? – klausia mūsų darbuotoja, kur pasistatėm mašiną. Parodom, kad šiek tiek toliau. Ji išeina iš degalinės, nužiūri mūsų autobusiuką, pagūžčioja pečiais, ir klausia mūsų – A ar B?
– Gal imam B? – sakau Daliui. Bus brangesnė, gal tiks.
– Bandom, – atsako Dalius ir parodo darbuotojai, kad pirksim B. Ši suveda mūsų duomenis į sistemą, susimokame ir išeiname. Įsėdam atgal į autobusiuką ir pradedu ieškoti internete, kuo skiriasi A ir B tipas.
– Nusipirkom vinjetę krovininėms mašinoms, – juokiuosi. Pasirodo, A tipas yra visi lengvieji automobiliai (tame tarpe ir mūsų), o B tipas yra skirtas visoms krovininėms mašinoms iki 3,5 tonos. – Ką darom? – klausiu Daliaus.
– Įdomu, kaip jie traktuoja tuos tipus. Ar B tipas padengia A tipą, ar jie, nuskaitę, kad esame lengvoji mašina, nuspręs, kad neturime A tipo vinjetės ir išiųs baudą? – svarsto Dalius.
– Neįsivaizduoju, – atsakau. – Bet galim internetu nusipirkti dar ir A tipo.. – pasiūlau.
– Nusiperkam, bus ramiau, – nusijuokia Dalius. Taip ir padarom. Keli paspaudimai ir jau gaunu patvirtinimą elektroniniu paštu, kad vinjetė nusipirkta.
– Galėjom tą padaryti ir nevažiuodami į degalinę, – juokiuosi. Dabar turim dvi vinjetes.
– Nieko, bus investicija į Rumunijos kelius, – nusišypso Dalius, dardėdamas keliu tolyn ir bandydamas visaip išvengti kelių duobių bei nelygumų.
Užtrunkam, kol šiaip ne taip apvažiuojam Bukareštą, ir pajudam link mažo Berca miestelio į šiaurės rytus nuo sostinės. Važiuojame pro žalias žalias kalveles, supančias kelią iš visų pusių, saulė iš lėto leidžiasi ir mes privažiuojam mažyti kempingą. O jame – visas kemperių miestelis! Gal dvidešimt vokiečių senukų kemperių, rodos, iš niekur suvažiavę į šią nuošalią vietelę. Kempingas įsikūręs šalia žymiųjų Rumunijos purvo vulkanų – bandysim juos apžiūrėti rytoj. Šįvakar įsikuriame kempinge, pasidarom vakarienę ir ilsimės po ilgo važiavimo. Staiga kažkas pasibeldžia į autobusiuko duris. Atidarom:
– Hello. Campfire in 5 minutes, – praneša kempingo savininkas ir nusišypsojęs nueina prie kito kemperio.
– Campfire? – nudžiugusiomis akimis žiūri į mane Dalius. Pagaliau! Pagaliau mes Rumunijoje, kurioje, skirtingai nuo visų kitų mūsų aplankytų šalių, galima drąsiai kurenti laužus be jokių apribojimų. Pasiimame kėdes ir nueiname prie laužo, kur burys vokiečių senukų jau traukia laužo dainas.
– Panašu, kad Rumunijoj mums patiks.. – nusijuokiam susidairę su Dalium ir, grožėdamiesi laužu, patogiau įsitaisome kėdėse.
STATISTIKA.
Nakvynės vietos:
– Kempingas Veliko Tarnovo x4 naktys.
– Viešbučio stovėjimo aikštelė Belene miestuky.
– Kempingas netoli Berca Purvo vulkanų.
Autobusiukas po naktinės liūties. Aplinkui sklando maži debesiukai.
Urvas “Dievo akys”.
Didingas urvo vidus.
įspūdingas vaizdas.
Išėjimas iš urvo. Ant sienų matosi kopiantys laipiotojai
šuolis su virve nuo urvo viršaus.
Išėjimas iš urvo.
keliaujam Bulgarijos pažintiniais takais.
sutikom ožkų!
žvaigždėtas dangus kempinge.
Ilsimės kempinge.
Devetashka urvas.
urvo gyventojas.
Džiaugiamės urvo žaluma.
Krishuna kriokliai.
laukiam, kol nustos lyti.
Keliaujam aplink krioklius.
Krishuna kriokliai.
bėgam nuo lietaus 🙂
pirmasis saulėlydis Rumunijoje.
Vokiečių kemperių užgultas kempingas ir mūsų mažasis autobusiukas.
laužas ir dainuojantys vokiečių seniukai.
vakaro laužas.
]]>Šioje kelionėje randu erdvės susitikti su savimi. Mokinuosi pažinti ir suprasti. Užduoti klausimą: “kas tau patinka?”. Nes ligšiol šiam klausimui vis pritrūkdavo laiko.
Išmokau, jog noras pažinti, pamatyti, įkopti yra svarbesnis už norą ilgiau pamiegoti. Tačiau geras miegas svarbus organizmo poilsiui, tad, atsikėlus 5 ryto, žygis į kalnus nebus labai lengvas. Bet įveikiamas.
Išmokau, kad po to, kai jau atrodo, kad tuoj išsprūs “nebegaliu”, galiu nueiti dar 22km ir įlipti į 1.2km aukštį. Tereikia tik leisti sau pailsėti, kada norisi. Ir gelbsti juodas šokoladas bei riešutai.
Išmokau, kad man patinka rašyti. Tai padeda susidėlioti mintis, kurios nepaliaujamai zuja galvoje. O keliaujant jų dar padaugėja.
Išmokau, kad kalnai ir žygiai po miškus man daug įdomiau už muziejus ir didmiesčius. Bet kartais taip gera sėdėti senamiesčio kavinėje ir stebėti skubančius žmones aplink.
Išmokau, kad visgi nemoku gyventi be telefono ir interneto kiek norėčiau. Didis džiaugsmas kalnų viršūnėje pagauti 4G.
Išmokau, kad neturiu tiek ryžto ir kantrybės, kiek galvojau. Visus “skaitysiu knygas, bėgiosiu, darysiu akių pratimus” dažnai pakeičia “aš dar čia šiek tiek pabūsiu gulėdama”.
Išmokau, kad nemėgstu karščio. Ilgai svajojusi apie “šiltus kraštus”, savy atrandu lietuvio geną. Daug smagiau pučiant gaiviam vėjui prieš liūtį susisupti į megztinį.
Išmokau, kad galiu išbūti be dušo beveik savaitę. O po pertraukos vėl išsiplovus galvą apima didelė laimė.
Išmokau, kad mėgstu kaupti. Kai Dalius sako: “šitą išmesiu”, aš atsakau: “o gal mums jo prireiks?”. Ir tyliai padedu į spintelę.
Išmokau, kad svajojusi apie tai, kaip “kelionėje susipažinsiu su įdomiais žmonėmis”, realybėje nemėgstu kalbinti nepažįstamų žmonių. Bet labai džiaugiuos, kai jie mane užkalbina.
Išmokau, kad nemoku būti “čia ir dabar” tiek, kiek norėčiau. Kelionės nuotykiai atrodo įspūdingiausi, kai juos planuoji arba kai jie jau įvyko. Jiems vykstant čia ir dabar, dar tik mokinuosi pilnai juos išjausti.
Išmokau, kad mano organizmui pailsėti reikia 9 valandų miego. Pirmą kartą po ilgo laiko galiu sau tai leisti.
Išmokau, kad esu bailesnė, nei galvojau. Galbūt nebijau vorų ar driežų, bet bijau, kad “kažkas nutiks/suges/bus blogai”. Nerimaujant viskas aplinkui atrodo daug dramatiškiau, nei yra iš tiesų.
Išmokau, kad nemėgstu planuoti. Mano dažniausias atsakymas yra: “tai važiuosim ir pažiūrėsim”. Bet tuo pačiu nemėgstu ir nežinios.
Išmokau ir pasitvirtinau, kad mano vyras yra mano geriausias draugas. Su juo ir dėl jo galiu įveikti daugiau, nei bet kada galvojau. O dviese dalintis patirtimis yra didžiausias stebuklas.
Išmokau, kad tik šitam gyvenimo etape iš lėto pradedu save suprasti ir pažinti. Nors taip galvojau ir 16-os ir 22-jų. Mokinuosi, kad gera leisti sau būti savimi. Ir gera leisti sau keistis. Ir kad ta erdvė susitikimui su savimi yra naudinga ne tik kelionėje, bet reikalinga stengtis ją susikurti ir kasdienybėje. Tikėkimės, pavyks!
– Atrodo, kad laikas čia tiesiog sustojo, – sakau Daliui, kai sekmadienio popietę įvažiuojame į Bansko miestelį – patį populiariausią Bulgarijos slidinėjimo kurortą Pirin kalnų papėdėje. Aplinkui – vos keli slampinėjantys žmonės. Parduotuvės uždarytos, o jų vitrinos skelbia apie žiemos išpardavimą arba geriausius pasiūlymus naujausiems slidinėjimo kostiumams. Įsukame į aikštelę, šalia kurios dar stovi papuošta plastikinė Kalėdinė eglutė. Rodos, atėjus pavasariui, žmonės tiesiog viską paliko ir kažkur dingo. Turistų nebėra, vietiniai tikriausiai tuo džiaugiasi ir ilsisi. Mus visą dieną stebi vienintelis žmogus – gal per 60 metų turintis vyriškis, dirbantis valiutos keityklos kioskelyje ir, tikriausiai iš neturėjimo ką veikt, vis vaikščiojantis gatve pirmyn atgal nuo kioskelio iki savo mašinos. Dar pabandom išeiti pasivaikščioti, tačiau užklumpa lietus ir mes visu greičiu parbėgam į autobusiuką. Šiąnakt vėl įsisukam į savo paskutinius maisto atsargų konservus ir laukiam rytojaus.
Laimei, pirmadienio rytas atneša šiek tiek daugiau judėjimo mieste. Nuvažiuojam iki maisto parduotuvės, aplankom turizmo informacijos skyrių, nusiperkam žygių žemėlapių ir išsiaiškinam kaip čia geriausiai visgi kilti į tuos kalnus. Galima užvažiuoti iki aukščiausiai esančios Vihren trobelės ir jau kopti nuo jos tiesiai į kalną, bet kelias link trobelės gali būti status, galima eiti pėsčiomis nuo pat miestelio, bet vien iki tos trobelės geros keturios valandos kelio į vieną pusę, arba galima kilti slidinėjimo gondola, kuri kyla į viršų, šiek tiek žemiau trobelės, vieną kartą 8 val ryte, ir leidžiasi žemyn vieną kartą 16.30 val vakare. Pasirodo, vasaros sezonas prasideda tik nuo liepos mėnesio, dėl to miestelis dabar ir džiaugiasi ramybe, o žygeiviams infrastruktūra dar neveikia visu tempu.
– Einam apžiūrėti, ar labai status tas kelias iki trobelės? – siūlau Daliui.
Vis bijom savo autobusiuką ir jo mažąjį motoriuką birbint į stačius kalnus – mums jo dar prireiks, tad nesinori nustekent. Išeinam pasivaikščioti pėsčiomis. Kylant po truputį aukščiau, keliukas vis statėja ir tampa ganėtinai stačiu raitytu serpantinu.
– Gal nevažiuokim čia, – nusprendžiam abu, – kelsimės gondola ir bandysim suspėti į nusileidimo laiką, – sutariam. Dar pasivaikščiojam po kalnų miškus, pasidžiaugiam skaidriais ir srauniais kalnų upeliais ir nusileidžiam žemyn – ryt laukia ilga kopimo diena. Nusižiūrėta viršūnė – Vihren, aukščiausia Pirin kalnuose, 2914m. aukštyje. Dar pasitikrinam orus – turėtų nelyti – nekantriai susidedam kuprines ir užmiegam.
Kitą rytą maudžiantys kojų ramunenys primena apie vakarykštį žygį. Niekur neskubėdami susiruošiame, atsisveikiname su Pirin kalnais ir pajudame link kitų – Rilos kalnų.
– Mums jau būtų pats laikas į kempingą, – sakau Daliui, pasiilgusi dušo, elektros, interneto ir ramybės. Apžiūrim, ar yra kempingų netoli kalnų – randam vieną vienintelį. Na ką gi, bandom važiuot.
Kelios valandos kely, reljefas keičiasi iš kalnų į lygumas, o už lygumų horizontas vėl pradeda banguoti. Pliaupiant kalnų liūčiai iš lėto vingiuojam į kalną šalia upės tarpeklio. Privažiuojam kempingą – nė gyvos dvasios. Pasistatom autobusiuką ir einam ieškoti, ar čia kas nors yra. Iš namelio lėtai išeina gal 90-ies metų senučiukas, ir tipena link mūsų.
– Gdnf odjeodn djriwm jsnfj, – sako jis mums kažką bulgariškai. Suprasti sunku ne vien dėl to, kad nesuprantame kalbos, tačiau senučiukas ir labai sunkiai šneka.
– We would like to stay one night, – pasimetę bandome jam pasakyti, – odna noch, – dar bandom ir rusiškai.
– Hskfo snwlf mdmdiw dkwib – jis vėl sako mums pakėlęs balsą, lyg pyktų ir mojuodamas rankomis, lyg kažką rodytų.
Pradedu bijoti, kad čia nieko nebus..
– Vieną naktį norėtumėme, – sako Dalius rodydamas pirštu vienetą, supratęs, kad jokio skirtumo, ar angliškai, ar rusiškai, ar lietuviškai jam sakysim, reikia imtis gestų kalbos.
– Ghsmdo dnsjx.. edna nosht?
– Edna nosht! – nugirdę panašius žodžius, nudžiugę pakartojam. Aš džiugiai linksiu galva, bet staiga atsimenu, ar tik ne Bulgarijoje linksėjimas galva reiškia “ne”?. Greitai nustoju linksėti ir stengiuos nerodyti jokių ženklų galva, kad tik nepablogint situacijos.
– Duok jam popieriuką užrašyti, – sako Dalius man. Nubėgu iki autobusiuko, ištraukiu užrašų knygelę su tušinuku, paduodu seniukui, kad ką nors užrašytų.
– Kdhcji djsioa edna nosht, – vėl iš lėto sako jis ir kažką bando parašyti. Dar kažką papasakoja kelias minutes ir galiausiai užrašo ant lapuko – 15 eur.
– Ok, ok! – atsakom mes, nudžiugę, kad bent pavyko kažką susitart. Paduodam jam 15 eur, jis dar pamojuoja rankom, kur mums pastatyti mašiną ir grįžta toliau galąsti dalgio.
– O wifi slaptažodis? -atsisuku į Dalių klausiamu veidu.
– Kokio wifi? – juokiasi Dalius sužlugdydamas mano naivias viltis čia vidury niekur dar rasti internetą. Pradeda vėl stipriai lyti ir mes vakarojam autobusiuke.
Pralijus visą naktį, ryte šiek tiek prasigiedrina. Iš lėto tingiai ruošiamės važiuoti toliau. Staiga vėl pradeda pliaupti lietus. Sėdim, laukiam, kol nustos.
– Žinai, nelabai aš noriu kažkur važiuot šiandien, – sakau Daliui.
– Pasiliekam čia ilgiau? – apsidžiaugęs pasiūlo jis. – Aš irgi nenoriu šiandien niekur važiuoti.
Nusprendžiam pasilikti dar keletą dienų. Kažkaip reikia tai papasakoti ir senukui. Kaupiamės gerą valandą, nueinam iki jo namelio, o jis – sėdi priešais nuolat įjungtą televizorių, atvertęs galvą aukštyn ir išsižiojęs miega. Lietus užliūlavo ir jį. Grįšim kai atsibus – šypsodamiesi einam atgal.
Per tą laiką peržiūrim ateinančių dienų orus ir, nužiūrėję, kad rytoj bus graži saulėta diena, nusprendžiam, kad išnaudosim ją kopimui į kalnus. Nuo čia įmanoma nueiti iki Septynių Rilos ežerų – laikomų viena gražiausia vieta Bulgarijos kalnuose. Tačiau kelias ilgas, daugiau nei 6 val į vieną pusę – žygį reikės pradėti anksti.
– Seniukas atsikėlė! – rodau Daliui į žolę šienauti išėjusį senuką.
– Einam! – ir kartu pasileidžiam link jo. Su Dalium tarpusavy sutariam, kad šis kempingas nėra vertas 15 eur – interneto nėra, tualetas – tupimas, o dušas – tai tiesiog nedidelis kambarys su nuotekų skyle per vidurį ir greitai pasibaigiančiu karštu vandeniu. Bandysim nusiderėti, kad mokėtumėm ne 30 eur arba 60 bulgariškų levų už dvi naktis, o bent jau 50 levų.
– Oshte dve noshti! – išrėžiam seniukui, per Google translate išsivertę kaip bulgariškai pasakyti “dar dvi naktis”.
– Nyama problem! – šypsosi seneliukas, – Shestdeset leva.
Aš džiaugiuosi, kad šiandien susišnekėti sekasi lengviau:
– Petdeset? – klausiu jo, leisdama suprasti, kad norėtume nuolaidos.
– Dbfjosls sjjfja sksodbs jsiwks bsajsid nks nachalnik, – pasipila daug bulgariškų žodžių, iš kurių lyg suprantam, kad jis čia tik darbininkas, o bosas nuolaidų daryti neleidžia.
Čia baigiasi mano derybiniai įgūdžiai ir atiduodam seniukui 30 eurų. Ką padarysi – bent pailsėsim, ir juokdamiesi iš absurdiškos situacijos su Dalium grįžtam į autobusiuką.
Pradedam gamintis vakarienę. Uždegu dujinę krosnelę, kai prieš akis ugnis užgęsta. Uždegu iš naujo. Vėl užgęsta.
– Turim problemytę, – pranešu apie pasibaigusias dujas Daliui. Šio momento nelaukėm labiausiai – dujų baliono papildymas dažniausiai būna pats kebliausias dalykas gyvenant autobusiuke. Tam reikia rasti specialų dujų balionų pildymo punktą, o tokių mažiukų kaip mūsų (2 kg), mažai kas nori pildyti iš vis. Buvome skaitę, kad Bulgarijoje, kai kuriose kuro kolonėlėse apsiima pildyti tokius balionus, nors tą ir draudžia įstatymas. Pasileidžiam žemyn nuo kalno link miestelio ir artimiausios degalinės – bandysim laimę. Vingiuojam kalnų keliukais, privažiuojam degalinę, rusiškai bandom paklausti rodydami į dujų balioną, ar gali pripildyti.
– Kolegi, – rodo darbuotojas į toliau stovinčią degalinę, kad važiuotumėm pas jų kolegas.
Nuvažiuojam ten. Prieina paslaugi moteriškė, paima mūsų balioną, išleidžia likusias dujas ir pagal visas taisykles kaip ir turi būti, papildo balioną. Jokių klausimų, viskas tvarkingai. Atiduoda balioną mums, sumokam 6 levus ir laimingi nuvažiuojam.
– Aš Kaune užtrukau ilgiau, kol radau, kur pasipildyt, – juokiasi Dalius. Abu džiaugiamės kaip laimėję loterijoj, kad viskas pasisekė taip sklandžiai.
Kitą rytą žadintuvas skamba 5:00. Dar truputį pasivartom ir šokam iš lovos. Pajudam dar tik saulei kylant virš kalnų. Laukia ilgas kelias. Praeiname Rilos vienuolyną ir pasukam žymėtu takeliu į kalną. Po gero pusvalandžio sustojam pailsėti.
– Žiūrėk, kas ten už dilgėlių, – juokiasi Dalius ir rodo pirštu į dilgėlių plotelį už maždaug 10 metrų. Kyšo šuns ausys ir uodega. Paeiname kelias minutes į priekį. Jis irgi, bet vis išlaiko atstumą. Panašu, kad vėl turime žygio draugą. Na ką gi, tegu keliauja drauge. Praminėm jį Čipu. Čipu Gerslydu. Nes Čipas Gerslydas geriausiai viską žino kalnuose.
Vis kylame į viršų, o aš laukiu kada organizmas atsibus. 5 ryto nėra mano mėgstamiausias laikas atsikelti. Kojos, rodos, dar miega, tad kylu į kalną lėtai. Dažnai stojam pailsėti.
– Nori suktis atgal? – klausia Dalius, supratęs, kad į kalną man lipti nelengva.
– Nieko, einam. Tik lėčiau ir su dažnesniais sustojimais, – atsakau, bandydama įsiklausyti į save. Dabar 8 ryto, atgal reiktų suktis apie pirmą valandą. Kiek nueisim, tiek. Ir mes keliaujam toliau. Pakylam iš miško zonos, sutinkam laukinių arklių bandas, einam per alpines pieveles, prieinam sniego plotelius, tirpstančius upelius. Čipas Gerslydas jau nebelaiko saugaus atstumo, o kaip geriausias draugas binzena visai šalia mūsų. Pirma valanda ir mes iš paskutiniųjų jėgų įlipame į Damga viršūnę – 2677 m. virš jūros lygio. Žymiųjų septynių Rilos ežerų taip ir nepriėjome, tačiau pamatėme kitus penkis. Čipas Gerslydas užkanda sniego ir pavargęs krenta miegoti. Tuo tarpu mes papietaujame, luktelim kol jis atsikels ir sukamės atgal.
– Kalnuose smagu grįžti tuo pačiu keliu, kaip atėjai, – sakau Daliui, – nes kai lipi į viršų tai galvoji, kaip sunku, o kai lipi žemyn pagaliau pamatai, kaip čia gražu aplink, – juokiamės grožėdamiesi kalnų vaizdais. Dar kelios valandos lipimo žemyn – tik tuomet suprantam, kiek aukštai ir toli šiandien nuėjome. Viso – 26 kilometrai ir 1500 m. aukštyn.
– Tai vadinas tiek aš galiu nueit, kai būnu pavargus ir yra “ne mano diena”, – juokauju sunkiai eidama paskutinius metrus žemyn. Prieiname vienuolyną ir Čipas Gersyldas lyg niekur nieko nubėga tolyn, iš kur ir atsirado. O mes patraukiam tolyn keliu į kempingą. Iš paskutiniųjų jėgų pasidarom vakarienę ir krentam miegoti.
STATISTIKA:
Nakvynės vietos:
– Stovėjimo aikštelė Bansko mieste x2 naktys.
– Pieva šalia miško ant slidinėjimo trasos Bansko mieste.
– Kempingas Bor netoli Rilos vienuolyno x 3 naktys.
– Pieva šalia užtvenkto ežero netoli Betovgrad miesto.
slidinėjimo gondolos, kuriomis kilome į kalną.
skaidrios ir sraunios kalnų upės.
Bansko – miestelis, kuriame laikas sustojo per Kalėdas.
žygio į Vihren viršūnę pradžia.
po truputį kylam aukštyn.
atsiveria kalnų vaizdai.
keli šimtai metrų aukštyn iki Vihren viršūnės.
Viršūnė!
mums pavyko!
vaizdai nuo Vihren viršaus.
leidžiamės stačiai žemyn.
sustojimas pakeliui.
iki gondolų – tik du sprindžiai kelio.
keliaujam per sniegą.
kalnų ožka – gemzė.
spėjom! leidžiamės žemyn link miestelio.
Rytiniai Rilos kalnai.
kalnuose besiganančios arklių ir karvių bandos.
Čipas Gerslydas keliauja per tirpstantį sniegą.
kairėje – jau matosi viršūnė, iki kurios lipome.
laimingi užlipę.
Dalius skaičiuoja ežerus.
Čipas Gerslydas ilsisi.
Rilos vienuolyno ikonos.
Rilos vienuolyno kiemas.
stebim liūtį.
]]>– Aš esu reversabilus driežui, – rimu veidu sako Dalius.
-…- įdėmiai žiūriu į savo vyrą, primindama sau, jog pasižadėjau visą gyvenimą bandyti jį suprasti.
– Supranti, kai būna labai karšta, driežas būna labai greitas, – pamatęs, kad esu gerokai pasimetus, bando paaiškinti, – o aš, kai taip labai karšta, visiškai sulėtėju ir nebepajėgiu nieko žmoniško nuveikti.
– Aaa. Tuomet ir aš reversabili driežui, – pagaliau supratus savo vyrą, pritariu jam, toliau bandydama ištverti 30 laipsnių karštį slėpdamasi pavėsyje.
Kitą rytą vėl traukiam į kelią, pora valandėlių ir tikslas pasiektas – atvykstame į Kalambaka miestą, įsikūrusį įspūdingų uolų papėdėje, ant kurių pastatyti Meteoros vienuolynai. Kylame aukštyn link uolų ir ieškome vietelės nakvynei. Bevažiuojant pamatome ženklą, jog restoranas siūlo nemokamą stovėjimo aikštelę kemperiams. Puiku! Įsukame, pasistatome. Link mūsų ateina vidutinio amžiaus vyriškis:
– Kostas, – tiesia ranką.
Prisistatome ir mes.
– Welcome to my hotel. All campers are welcome here, free parking, but 7 o’clock you need to come to the hotel and eat my mama’s dinner. You pay for the dinner. All home food – good sausage, good potatoes, good food.
– Thank you… – nustebinti atsakome. Kostas pamojęs grįžta į savo viešbutį.
Su Dalium sprendžiam: 7 valanda yra pats tas laikas eiti paisvaikščioti, nes atvėsta oras. Ir vakarienei produktų nusipirkom – jei nepasidarysim, suges.. ir šiaip aikštelė paprasta, nėra šešėlio.. gal bandom pavažiuot toliau? Pavažiavom. Aukštyn į kalną, kur radom neįtikėtinai gerą vietelę netoli kelio, bet nematomą nuo jo per kalvelę. Aplink – kiek akys mato vien kalnai. Pats tas! Truputį pagailėjom Kosto, kad neateisime vakarienės, bet džiaugėmės laisve šiąnakt miegoti gamtos apsupty. Prabuvę vidurdienio karštyje neveiksnūs, vakarop išėjom pasivaikščioti link vienuolynų – bent akies krašteliu žvilgtelt, kur gi čia atvykome. Pėdinam į kalną, kai staiga prieš akis atsiveria panorama su pirmaisiais vienuolynais – neįtikėtina! Ant tų didelių aukštų uolų pūpso dar 16a. statyti vienuolynai. Stovim, žiūrim ir godžiai į save geriam visą tą grožį. Staiga Dalius išgirsta kažką šmirinėjant krūmuose žemiau.
– Vėžlys! – sušunka jis ir, peršokęs pakelės bortelį, leidžiasi žemyn šlaitu gaudyti vėžlio.
– Vėžlys? – nespėjusi suprasti, kas vyksta, stebiu šnarančius krūmus, – Kalnuose? – Ir tikrai! Pats tikriausias kalnų vėžlys (jei tik tokių būna), laimingai gyvenantis miškely prie vienuolynų. Pasidžiaugėm radę vėžlį, pakilnojom, gal šiek tiek išgasdinom jį, padėjom atgal į krūmą ir patraukėm atgal link autobusiuko – visi dienos pasiekimai surinkti – ir vieta puiki, ir vėžlys pačiupinėtas!
6 ryto ir skamba žadintuvas. Greičiau – keliamės, kol dar ne karšta! Apsirengiam, kava, išsivalom dantis, įsimetam sumuštinių ir į kelią – jau birbiam nuo kalno link dar bundančio miestelio, nuo kurio pradėsim savo žygį po vienuolynus. Žinoma, visus vienuolynus galima apvažiuoti mašina per maždaug 30 minučių, tačiau mūsų tai nedomina – jei tik galima eiti pėsčiomis, mes einam. Paliekam autobusiuką mieste ir pėdinam link uolų. Kelios valandėlės vaikščiojant tarp rytinės saulės nušviestų uolų, grožintis vaizdais aplink, lipant vis į kalną ir mes atsiduriam šalia didžiausio ir seniausio Megalo Meteoro vienuolyno įsikūrusio 625m. aukštyje. Atsiduriam ten prieš pat vienuoyno atidarymą kartu su šusniu kitų turistų, atvykusių autobusais. Įlipę keliasdešimt laiptukų iki jo, išvaikštom visas leidžiamas vienuolyno kerteles, apžiūrim kambarėlį pilną kaukolių, senąją virtuvę, medžio dirbtuves, o didžiausią įspūdį palieka mažytė cerkvė vienuolyno viduje – visos visos jos sienos ir lubos nusėtos šventųjų piešiniais ir ikonomis, nė lopynėlio nepalikta neišpiešto. Cerkvė nedidelė, joje laikosi prietema, o piešiniai tamsūs – visiškas kontrastas gamtai, supančiai šiuos vienuolynus, kuri spinduliuoja šviesa ir užburia savo erdve. Iššniukštinėję visus kambariukus, paliekam vienuolyną ir turistus ir toliau leidžiamės pėsčiom senaisiais vėnuolių takeliais, kuriais jie vaikščiodavo iš vieno vienuolyno į kitą. Pakeliui aplnakom urvą, išgąsdinam šikšnosparnius, papietaujam urvo papėdėj, beeidami dar karts nuo karto randam vietinių vėžlių ir, jau įsidienojus bei kaitinant vidurdienio saulei, patraukiam atgal link autobusiuko. Iškeliaujam link Olimpo kalno!
Jau kuris laikas (galbūt dar nuo Kroatijos) iš dešiniojo priekinio autobusiuko rato pasigirsta cyptelėjimas. Kartais sucypia garsiau, kartais mažiau, o kartais išvis nebežinai, čia ratas ar svirplys. Lig šiol taip ir keliavom per daug nekreipdami į tai dėmesio, tačiau šiomis dienomis garsas pradėjo gerokai stiprėti. Sunerimę važiavom visą kelią įtempę ausis, klausydami ir bandydami atspėti kas, kaip ir kodėl cypia. Atvykome iki Leptokarya miesto, įsikūrėme aikštelėje prie jūros.
– Ką darom? – mąstom abu. Esame šalia pat Olimpo kalno – vieno iš aukščiausių kalnų Balkanuose. Į viršūnę galbūt ir neįlipsime, bet bent išbandytumėme jėgas, pasigėrėtumėm vaizdais aplinkui. Iš kitos pusės – autobusiukui nėra gerai, reikia greičiau bandyt taisyt.. Sprendimai, sprendimai. Nugalėjo autobusiukas – jis mus šitiek atvežė, reikia dėmesio ir jam skirti. Rytoj važiuojam į servisą. O Olimpo kalnas, deja, turės palaukti kito karto.
Keliamės anksti ir judam link Salonikų. Prisiskaitėm, jog netoli miesto yra viena kemperių dalių parduotuvė, kurios aikštelėje savininkai leidžia nemokamai pas juos apsistoti, yra elektra, dušas, tualetai. Važiuojam ten – gal ką patars. Persikošę per visą miestą, atvykstame į nužiūrėta vietelę.
– Do you do mechanics? – teiraujamės parduotuvės savininko.
– Oh no, not here. What kind of car? – teiraujasi jis.
– Volkswagen transporter, – atsakome.
– Aha! I have just a guy who has been repairing my Volkswagen for years! I’ll call him and you can go! – džiaugsmingai pataria, paskambina į servisą ir nurodo mums serviso koordinates bei kaip geriausiai ten nuvažiuoti. Valio! Keliaujam ten!
Vėl atgal važiuojam per miesto vidrudienio kamsčius, kol galiausiai pačiame miesto centre randame mažytį autoservisą.
– Netilpsim, – privažiuodamas sako Dalius, turėdamas omeny, kad mūsų autobusiuko stogas per aukštas įvažiuoti pro serviso duris. Mus pamatęs iš serviso išbėga vyriškis, iš tolo mojuodamas ir rodydamas, kad pasiparkuotumėme gatvėje, tuo pat metu aiškindamas kolegai, kad patrauktų savo mašiną ir užleistų vietą mums.
– Grigorij, – rodo į save ir šypsosi vyriškis.
Pristatome ir mes. Suprantam, kad jam jau paskambino ir pranešė, kad mes atvyksim. Mes dar tik bandom paaiškinti kas negerai su autobusiuku, o Grigorijus jau sėdi ant šaligatvio, liepęs kolegai pakelti mūsų autobusiuką, ir jau nuėmęs priekinį ratą čia pat ant gatvės. Viską apžiūri, pasiukioja:
– Aha! – pas suprato, kas negerai. Bando mums paaiškinti. Graikiškai. Mes nesuprantam. Bandom jam atsakyti. Angliškai. Jis nesupranta. Mhm, bus įdomu.. Dalius išsitraukia turimą Volkswagen transporterio knygą ir, abu rodydami į įvairių dalių paveiksliukus, šiaip ne taip susišneka, kas negerai. Grigorijui viskas aišku, jis Volkswagenus taiso dar nuo 1973 metų – kaip surpatome, moka juos atmintinai. Grįžtam į servisą, Grigorijus pradeda rašyti kainas: reikia pakeisti granatas ir stabdžių kaladėles, šiek tiek patvarkyti, plius Grigorijaus darbas – gaunasi nemenka sumelė.. Tvarkom? – žiūri Grigorijus į mus. Nurijam gumulą gerklėj – aišku tvarkom! Klausimas tik, kada sutvarkytų? Rodom į laikrodį, nustatę klausiamą veidą. Grigorijus pakraipo galvą – dabar dvylika, grįžkit ketvirtą – parodęs keturias valandas ant mūsų laikrodžių, paaiškina. Gerai, grįšim ketvirtą. Dar kažkaip pabandom jam paaiškint, kad apžiūrėtų detaliau, ar neras dar kažko. Palikę savo namus Grigorijui, iškeliaujam į Salonikų centrą.
– Ką čia nuveikus? – vaikštinėjam. Vidurdienis. Karšta. Einam į prekybos centrą – bent bus vėsu viduje. Supratę, kad nuo pusryčių dar nieko nevalgėm, užsisakom picos ir taip sėdim keturias valandas. O taip neramu ir skrandy ir širdy – kad tik daugiau nieko nerastų ir kad tik pavyktų sutaisyti. Vistiek gi ne šiaip mašina, o mūsų namučiai. Sėdim, būnam, tempiam laiką. Keturios! Abu apimti jaudulio keliaujam atgal pas Grigorijų. Autobusiukas stovi, kur palikome. Ratas vėl uždėtas. Užeiname į servisą – Grigorijus su kolegomis gurkšnoja šaltą frappe.
– So? – nerimastingai klausiam Grigorijaus.
– Car, – rodo į autobusiuką, – very good! Grigorij – ufff, – rodo į save ranka braukdamas prakaitą nuo kaktos. Vargšas žmogus, visą dieną ant pačio karščio vidury gatvės išsijuosęs darbavosi prie autobusiuko. Aprodo mums išimtas senas dalis – jau tikrai laikas buvo keisti.. Papasakoja, kad kai kur buvo sudėtos neoriginalios dalys, tad dabar jis viską pakeitė originaliomis. Įšoka į mašiną ir dar kartu su Daliumi aplekia kontrolinį ratuką aplink rajoną – patikrint, ar tikrai viskas gerai. Pagiria motorą, viskas važiuoja puikiai – džiaugiamės tiek mes, tiek ir jis pats. Dar pastebėjęs, kad šiek tiek girgžda vairas, besijuokdamas iššoka iš mašinos, ant peilo užsitepa šiek tiek tepalo ir užkiša už vairo būtent ten, kur jo ir reikia. Su Dalium tyliai juokiamės, kad čia jau turi būti daug tvarkęs, kad žinoti, kur tiksliai ką reikia sutepti. Sumokėjom, atsisveikinom su Grigorijum ir jo kolegom, atsimojavom ir pasileidom į kelią laimingi, kaip gavę pačią geriausią dovaną – vėl sutvarkytą ir apžiūrėtą autobusiuką! Grįžom į tą pačią kemperių dalių parduotuvės aikštelę, kur ir įsikūrėm nakčiai – pagaliau vėl ramu.
Atsikėlę ryte nusprendėm, kad jei jau esam Salonikuose, gal būtų pats laikas po truputį ir judėti iš Graikijos link Bulgarijos. Susiruošę ir papusryčiavę, judam toliau į šiaurę. Šiandienos tikslas – Kerkini ežeras, netoli sienos su Bulgarija.
– Gal pavyks išsimaudyt? – džiugiai klausiu Daliaus.
– Labai tikiuosi! – atsako.
Lauke 33 laipsniai karščio, atvykstam prie ežero, o šis pasirodo esąs pelkė. Panašu, kad jokių maudynių nebus. Pasileidžiam ratu aplink didelį ežerą ieškodami vietelės sustoti, kur būtų bent kažkoks pavėsis:
– Kokie keisti gandrai skraido! – rodau Daliui į būriais skraidančius baltus paukščius.
– Man rodos čia ne gandrai.. čia pelikanai! – nudžiunga. Juk taip seniai norėjom pamatyti pelikanus ir iš tiesų – ši pelkė yra viena iš jų buveinių. Pabandom tyliai prisėlinti prie būrelio, tupinčio prie kranto, bet šie, pamatę mus, išdidžiai nuplaukia tolyn. Nieko, mes bent jau radom pelikanų!
– Dabar jau Graikijoje pamatėm viską! – sėdam atgal į autobusiuką laimingi.
Pagaliau randam vienintelę vietelę su pavėsiu, įsikuriame ir visą dieną bandome ištverti karštį, kol vakarop atvėsta. Stebime įvairiausius paukščius, nardančius po pelkę, driežiukus, šmirinėjančius aplink, klausomės varlių simfonijų ir galiausiai, pavydžiai nužiūrime šalia besimaudančius vandeninius buivolus. Gyvenimas pelkėje tiesiog verda! Užmiegam beklausydami varlių dainų.
Ankstus rytas žadina savo šiluma ir mes, atsisveikinę su Graikija, pajudame link Bulgarijos.
– Skaičiau, kad Bulgarijoje reikia būti labai atsargiems ir budriems, nes daug kur turistus gali apgauti, – pasakoja Dalius.
– Jau mūsų tai tikrai neapgaus, – su pilnu pasitikėjimu atrėžiu.
Privažiuojam sieną, patikrina pasus, apžiūri autobusiuką – viskas gerai, važiuokit. Reikia nusipirkti vinjetę keliams. Sustojam čia pat už sienos šalia kioskelio. Užeinam, mandagus vyriškis sveikinasi su mumis:
– Hello hello! Ah, Litva! Vilnius! How long you stay in Bulgaria? – greitakalbe klausia.
– A month, – sakom, kad duotų vinjetę ne savaitei (pačią trumpiausią), o ilgesnę, mėnesiui.
– Ok, no problem. 20 euros, – greitai ieško stalčiuje vinjetės. Mes paduodam pinigus, jis skubiai išmuša skylutes, nuo kada ji pradeda galioti, bėgte nuskuodžia iki mūsų autobusiuko, užklijuoja ant stiklo, palinki geros kelionės ir nubėga atgal. Mes nuvažiuojam nespėję suprasti, kas nutiko, bet laimingi, kad susitvarkėm vinjetės reikalus.
– O vinjetė mėnesiui ne 15 eurų turėjo kainuoti? – po kurio laiko klausia Dalius. Sustojam degalinėje, pasižiūrim vinječių kainas, tikrai – mėnesio vinjetė oficialiai kainuoja 15 eurų.
– Apmovė mums net nesupratus! – juokiamės abu, kad jau pirmoj vietoj apsigavom. Nieko, tam vyrui tų 5 eurų gal reikia labiau – moka suktis, tai ir užsidirbo – juokiamės toliau. Kitąkart būsim budresni!
Važiuojam tolyn, žvalgomės aplink, kokia čia ta Bulgarija. Staiga, važiuojant per miestelį, priešais stovintis policininkas pamojuoja savo lazdele, kad sustotumėm.
– Man rodos būsiu viršijęs greitį, – sunerimęs sako Dalius. Po Graikijos kelių, kur eismo taisyklės negalioja, lengva užsimiršti. Ateina policininkas, paprašo teisių ir mašinos dokumentų ir nusiveda Dalių iki savo mašinos. Aš dairausi, kas čia bus. Geras 15 minučių policininkas kažką rašo, o Dalius stovi šalia jo mašinos. Dalius grįžta iki autobusiuko:
– Turi 10 eurų? – klausia, kadangi visi gryni pinigai pas mane. Ištraukiu 10 eurų, paduodu Daliui, jis įdeda juos į mašinos dokumentus ir grįžta pas policininką. Dvi minutės ir mes jau važiuojam tolyn.
– Mano pirmas kyšis gyvenime, – pats juokiasi iš situacijos absurdiškumo. Pasirodo, policininkas laisvai leido pasirinkti, ar mokėti 50 bulgariškų levų (25 eurus) kažkur banke, dar gerokai pavažiavus link artimiausio didmiesčio ir sulaukus darbo dienos, ar tiesiog lyg niekur nieko įdėti 10 eurų į mašinos dokumentus. Pats policininkas parodė, kur juos įdėti, ir pasak, Daliaus, meistriškai juos “išmetė” iš dokumentų tiesiai į savo blonknotėlį – sistema atidirbta. Patys esame prieš kyšių davimą, bet šioje situacijoje tiesiog kitaip nesigavo.
– Nauja bulgariška patirtis – juokdamiesi keliaujame toliau. Daugiau greičio stengsimės neviršyti.
Pagaliau atvykstame į savo pirmą stotelę Bulgarijoje – aplankysime už Melnik miestelio esančias vadinamas “smėlio piramides”. Įsikuriame šalia netoli esančio vienuolyno ir patraukiame pasivaikščioti – už pusvalandžio kelio atsiveria įspūdingi smiltainio dariniai – it smėlio pilys pūpso piramidės iš visų pusių – ir gražu pažiūrėti, bet ir nelabai jauku šalia būti, suprantant, kad čia visur trapus smiltainis. Pradeda niauktis debesys, tad grįžtame atgal į autobusiuką:
– Kaip pasitaisė oras! – sako Dalius, nužvelgdamas nuo kalnų ateinančius tamsius debesis ir jausdamas atėjusią stiprią liūtį pranašaujančią gaivą bei pakilusį vėją. Įšokam į autobusiuką, kai jį pradeda plauti tikra kalnų liūtis. Pagaliau radom tai ko kelias savaites ieškojom – kalnus ir gaivų lietaus orą – susisupam į šiltesnius megztinius ir džiaugiamės lietumi kitapus lango. Panašu, kad Bulgarijoj mums patiks!
Nakvynės vietos:
– Stovėjimo aikštelė prie bažnyčios Ano Domasta miestuky.
– Pieva kalnuose netoli Meteoros vienuolynų.
– Paplūdymys netoli Leptokarya miesto, Olimpo kalno papėdėje.
– Kemperių dalių parduotuvės stovėjimo aikštelė netoli Salonikų.
– Stovėjimo aikštelė netoli Kerkini ežero.
– Pieva šalia vienuolyno netoli Melniko smėlio piramidžių.
Sumokėta Graikijoje už kelius: 74.85 Eur.
keliaujam link Meteoros vienuolynų žvilgtelt, kur čia atvažiavom.
įspūdingi uolų dariniai.
Meteoros vienuolynai.
Kalambaka miestas matomas pro uolas.
Vienas iš vienuolynų.
Dalius pagavo vėžlį! 🙂
Ryto žygis tarp uolų.
ryto saulės nušviestas vienuolynas.
neatsigrožim vaizdais.
vienuolyno kambariukai.
vaizdas nuo didžiausio ir aukščiausiai esančio vienuolyno.
keliaujam toliau grįstais vienuolių takeliais.
ištyrinėjom pakeliui rastą urvą.
o šalia urvo ir papietavom .
ir aš radau vėžlį! 🙂
vienas mažesnių vienuolynų.
Grigorijus apžiūri autobusiuko ratą ant gatvės.
pelikanai!
Kerkini pelkės gyventojai.
Vandeninių buivolų maudynės.
Kerkini ežeras – apsuptas kalnų ir knibždantis gyvybės.
Smėlio piramidės Bulgarijoje.
Įdomūs bulgariški pasivaikščiojimo takeliai.
trapus smiltainis.
smiltainio piramidės tęsiasi toli toli.
pagaliau lietus!
]]>Aušta piramdienio rytas. Autobusiuke vis dar tvyro tas plastmasės svilėsių kvapas.
]]>– Miegojai?
– Nelabai. Tu?
– Nelabai.
Aušta piramdienio rytas. Autobusiuke vis dar tvyro tas plastmasės svilėsių kvapas. Per daug netinginiaudami keliamės ir ruošiamės. Šiandienos planas – kempingas. Laukia daug tvarkymosi – visi visi daiktai vis dar padengti baltais gesintuvo milteliais.
– Einam paieškoti flamingų ir pelikanų? – dar naiviai pasiūlau, kadangi apsistojome netoli Klisova lagūnos – vienos iš nedaugelio vietų Europoje, kur užklysta laukiniai flamingai ir pelikanai. Iš galvos neiškrenta nuotraukų vaizdai iš šių vietovių, į kurias neatsiplėšdami žiūrėjom dar prieš kelionę, kur ežeruose būriuojasi savo ilgus kaklus ištempę rūžavi flamingai, – gal pamatysim kokį vieną?
– Einam. – ir mudu išeinam. Ilgu ilgu molu, kur vienoje pusėje uostelis, kitoje – lagūna. Pučia stiprus vėjas, rodos, šiaušiantis ne tik plaukus, bet ir visas mintis galvoje. Dairomės paukščių, bet abiems ne flamingai ir pelikanai galvoj, o jų nė vieno vistiek ir nematyti. Sukamės ir einam atgal. Sėdam į autobusiuką ir traukiam tolyn į pietus – į Peloponeso pusiasalį ir ten nužiūrėtą kempingą. Pakloję nemažą sumą už Graikijos autostrados atkarpą ir tiltą į Peloponesą, atvykstame į kempingą. Istorija panaši, kaip visad: kol visi vokiečiai, italai ir prancūzai seniukai ramiai leidžia laiką prie savo kemperių tyliai ilsėdamiesi, mes įnešam į kempingo ramybę šiokios tokios sumaišties ir vos atvykę kimbam į darbus: reikia peržiūrėt ir nuvalyti KIEKVIENĄ autobusiuke esantį daiktą. Linksmybės prasideda! Atsidarom visas duris, viską dedam ant žemės ir bandom išvalyti į visas autobusiuko kerteles prilindusių gesintuvo miltelių.
– Kaip būtų gerai turėti siurblį! – sakau, bandydama viską iššluoti maža šluotele, tačiau tiesiog sukeldama miltelių debesį. Juk tikrai! Pasileidžiu į misiją – galbūt kempinge yra siurblys?
– Do you have a vacuum cleaner? – atpėdinusi iki registratūros klausiu kempingo savininkės.
– Vacuum? – laužyta anglų kalba bando mane suprasti šeimininkė.
– Yes, you know, to clean the car, vacuum cleaner, – gestais rodau tarsi siurbčiau.
– Ah, vacuum cleaner! Of course we have. Just not electric one, a simple. Ok?
– Ok! – galvoju, tikriausiai turi gal kokį mažiuką, rankinį, gal net būtent mašininį, siurbliuką – bus pats tas.
– Let’s go, – rodo man sekti ją. Einam kokias tris minutes viena šalia kitos tyloje. Jau įsivaizduoju, kaip greitai viską išsisiurbsim ir susitvarkysim. Prieinam sandėliuką. Šeimininkė jį atrakina, įkiša ranką, atsisuka į mane ir paduoda.. šluotą:
– Simple vacuum cleaner, – tiesia šluotą šypsodamasi.
– Thanks… – atsakau, bandydama sutramdyti juoką iš šios absurdiškos situacijos. Paimu šluotą ir grįžtu prie autobusiukio. Paprasčiau, nei bandyti paaiškinti, kad šluotą turime ir mes. Pasijuokiam abu su Dalium, jog šluotos su tokiu ilgu kotu nelabai net ir pavyktų įkišti į autobusiuką ir netrukus jau vėl darbuojamės savo mažyte šluotele ir zujam pirmyn atgal iki tualetų su kibiriukais vandens.
Praeina geros keturios ar penkios valandos. Visi daiktai nuvalyti. Viskas vėl savo vietose. Pagalvėlės išplautos. Čiužinys išpurtytas ir išvėdintas. Abu pasidžiaugiam, kad tokiais atvejais labai gera suprasti, jog turime ganėtinai nedaug daiktų. Autobusiuke vėl gera. Vėl namai. Iš naujo jį prisijaukinome – čia vėl jauku. Visos negandos ir gedimai po truputį užsimiršta praeity.
Kitą rytą patraukiam link šalia esančio Patra miesto ieškoti prekybos centro – apžiūrėsim, gal turi kokių mažesnių akumuliatoriukų, didesnių power bankų ar lempų su baterijomis – patys nelabai žinom, ko mums iš tiesų reiktų netekus papildomo akumuliatoriaus, bet gal kažką pamatysim. Išėjom iš prekybos centro nešini vos viena maža lempute-prožektoriuku su baterijomis – daugiau nieko neradom, užteks. Jei kažko prireiks daugiau, gal rasim kur kitur pakeliui. Pajudam pagaliau džiaugtis tuo Peloponeso pusiasaliu ir jo garsiaisiais paplūdimiais. Šiandienos tikslas – Kalamia miestelio paplūdimys pačiuose pusiasalio vakaruose. Atvykstam pačiame dienos įkarštyje, kai, rodos, jei ilgiau stovėsi ant saulės, gali tiesiog prilipti ar ištirpti. Pasistatome autobusiuką šalia turbūt dešimties didelių kemperių, išsitiesiame tentą, kad būtų bent kiek pavėsio ir patraukiam tiesiu taikymu prie jūros. Perlipam smėlėtą kopą ir čia mus pasitinka jau senokai nematytas vaizdas – ligšiol jau įprastus paplūdimio akmenukus keičia lietuviškas auksinis smėlis, žydra jūra ir nė bangelės – kaip ežeras!
– Greičiau į vandenį! Greičiau į jūros vėsą! – bėgu link jūros. Įlipu. Vandens temperatūra kaip oro. Brendu giliau. Atrodo, vanduo net šiltėja. Susidairom su Dalium – kur ta mums įprasta gaiva? Kur tas jausmas, kai įšoki į Baltijos jūrą ir jau šalta? Ar bent jau šiokia tokia gaiva? Ne ne, čia ne tas. Vis dar taip pat šilta, tik kad šlapia. Šiek tiek paplaukiojam ir lipam į krantą – gal bent paplūdimio dušas bus vėsesnis. Atsistojam po juo – karštas! Šlapi ir vos vos gaivesni nuo pajūrio vėjo grįžtam prie autobusiuko. Ką gi, belieka laukti vakaro, nes tokiame karštyje ne kažką ir tenuveiksi. Vakare šiek tiek atvėsus dar išeinam pasivaikščioti paplūdimiu ir palydėti saulės, kuri taipogi mums neįprastai, artėjant link pusiaujo, nusileidžia gal pusvalandžio bėgyje – jokių ilgų romantiškų pasisėdėjimų.
Rytai džiugina savo gaiva. Išgeriam kavos ir lekiam tolyn – reikia skubėti kol dar ne visai karšta. Šiandienos tikslas – Senovės Olimpijos miestelis – vieta, kur buvo surengta pirmoji Olimpiada ir iš kurios lig šiol kelionę pradeda kiekvienų olimpinių žaidynių deglai. GPS’o pagalba nuvinguriavę kalniukais gerokai per aplinkui ir bandydami prasisprausti tarp visų turistinių autobusų, ieškodami laisvos stovėjimo aikštelės, miestely atsidūrėm vėl pačiam dienos įkarštyje. Einam apsidairyti link senojo stadiono – įėjimas mokamas. Karšta. Vidurdienis. Mes abu šiek tiek pikti ir pavargę, o aplink daug daug žmonių.
– Žinai, einam šiek tiek per šoną, į pavėsį, palei tvorą – pažiūrėsim ir nuspresim, ar mes norim ten į vidų.
Einam. Palei tvorą. O – žiūrėk, ten va olimpinė ugnis degė. Va, ten kolonos. O ten ir pats aikštynas. Tai kaip ir viską pamatėm. Liko tik muziejus. O į muziejų kažkaip ne taip labai ir norisi pavargus..
– Važiuojam gal kur nors į pavėsį ar vėl prie jūros?
– Važiuojam!
Taip ir likom “aplankę” senąją Olimpiją pro tvorą – atgal į kelią. Kelios valandėlės ir mes įsikuriame netoli Zacharo miesto esančiame paplūdimyje pušų paunksmėje. Čia – kemperių rojus: gal keturis kilometrus besitęsiantis pušynas šalia kopos, už kurios banguoja jūra. Pušyne atvesti geriamo vandens kraniukai, dušai, o ir vietos tiek, kad telpa keliasdiašimt kemperių vienas kitam netrukdydami. Vinguriuodami tarp jų radome ir savo privačią vietelę – tarp kelių plačiašakių pušų, pavėsyje, kur ir saulė neprikaitina, ir galima pasikabinti hamakus, ir jūra čia pat.
– Čia galima tiesiog atvažiuoti gyventi! – netikėdamas, kad apsistojome tokio nuostabumo vietoje, sako Dalius. – Ne keliauti, o tiesiog gyventi. Išeini į pensiją ir va gyveni Graikijos paplūdimyje, – juokaujam galvodami apie čia sutiktas keleta porų jau gerai gerai įdegusių vokiečių senukų, kurie, rodos, būtent taip ir padarė.
Čia buvo taip gerai, kad likome porai dienų. Supomės hamakuose ir tiesiog ilsėjomės. Rytais prasimankštindavom ar pabėgiodavom. Pamiršom visus akumuliatorius, gedimus, autostradas ir kitus nuotykius. O ir gyventi išmokome be akumuliatoriaus – Dalius sutvarkė, jog dieną viskas puikiai veiktų nuo saulės baterijos, o vakarais mums pilnai užtenka turimų lempučių bei vandens bakai su kraniukais kaip tyčia puikiai pasideda virš kriauklės. Taip tiesiog mėgavomės ramybe. Iš pavėsio per daug stengėmės nelįsti, tad pučiant visai gaiviam vėjui nuo jūros, pavėsy gulėjom hamakuose susisupę į antklodę – atitrūkę nuo visko kažkokiam jaukumo debesy. Nesinorėjo niekur važiuoti. Vakarais ėjome pasivaikščioti pajūriu, stebėti vis didėjančias šėlstančias bangas ir tykoti jūrų vėžlių, kurie kaip tyčia gegužės naktimis pradeda ropoti į krantą dėti kiaušinių. Laimei, vėžlių vis neužtikdavom, tad jie netrukdomi netoliese mūsų už kopos per dvi naktis ramiai sukrovė bent tris lizdus. Tos dvi dienos pilnos ramybės padėjo vėl pilnai atgauti jėgas ir sukėlė norą vėl keliauti tolyn. Paskelbę savo minčių sąraše šį paplūdimį geriausiu Graikijoje, pajudėjom vėl į pietus.
Geros vietelės kaip ši turi vieną minusą – išvykus iš jų, susirasti kitą nakvynės vietą būna labai sunku, nes spėjam priprasti prie geresnių standartų. Būtent taip įvyko ir šįkart: pavažiavę link Pylos miesto, geras keletą valandų sukiojomės aplink šalia esančią lagūną ir Voidokilia paplūdimį, bandydami išvengti ženklų, draudžiančių kemperių nakvynę bei rasti vietą pavėsyje. Ir vėl per patį karštį, saulėje, o pavėsio niekur nematyti – visur tik krūmai ar neaukšti graikiški medeliai. Išvargę, perkaitę ir nusivylę patraukėm šiek tiek atgal keliu ir įsikūrėm šalia mažyčio miestuko netoliese, paprastoje stovėjimo aikštelėje netoli paplūdimio baro. Tą dieną kantrybė trūko abiem:
– Žinai, man rodos mums metas pripažinti, kad mes – ne paplūdimių žmonės. Jau norėtųsi kažkur eit, kažką daryt, vaikščiot, o čia tiesiog per karšta, čia reikia mėgti tiesiog gulėti pajūrio saulėje. Važiuojam gal į šiaurę, kur nors arčiau kalnų, ten gal bus bent šiek tiek gaiviau?
– Važiuojam! – ir pasidavę karščiui, persiplanavome ateinančių dienų kelionę – kelią tolyn į pietus pakeitė staigus posūkis atgal link žemyninės Graikijos dalies.
Nauja diena ir visai naujas tikslas į šiaurę – kempingas netoli senųjų Mikėnų. Vėl į kelią, vėl autostrada ir vėl mokami keliai. Beskaitinėdami kitų keliautojų istorijas po Graikiją supratom, kad mums čia ne vieniems taip – Graikijoje mokamų kelių išvengti yra neįmanoma. Rodos, jie statosi, renovuoja, nebaigia ir vėl stato iš naujo tiek daug kelių vienu metu, jog mokėjimo punktai išdygsta ir dingsta neplanuotai. Šalia autostrados netoliese ta pačia kryptimi vingiuoja greitkelis, o šalia jo – vietiniai keliukai. Ir niekada nežinai kada jie susikirs ir tu vėl atsidursi mokamame kelyje to pats net nesupratęs be galimybės grįžti atgal. Net jei ir GPS’e įsijungi nustatymą, jog jis vengtų mokamų kelių, visada yra tikimybė, kad papulsi ant naujausio, dar nepažymėto mokėjimo punkto. Tad taip ir važiavom visą kelią nesuprasdami, nei už ką, nei kaip ir kodėl čia dabar susimokėjom, galiausiai tiesiog juokdamiesi privažiavę vis naują punktą.
Atvykom į Mikėnus jau po pietų, neatsispyrę vaizdui, kaip laukuose žmonės nuo lysvių skina prinokusius arbūzus, ir vieną nusipirkę iš pakelės prekeivio. Sukirtę arbūzą, pailsėję ir vėl atgavę jėgas, vakarop išėjom pasivaikščioti valandėlę kelio link senųjų Mikėnų griuvėsių. Iš lėto pėdinom vietinių keliukais, džiaugdamiesi gaivinančiu vakaro vėju ir kalnų vaizdais, tad patį senąjį miestą priėjom jau pasibaigus turistų lankymo laikui. Niekis – grįšim rytoj ryte. Vėl jautėmės savo vietoje – kalnų apsupty! Palydėjom saulę ir grįžom atgal į kempingą.
Sekmadienio rytą šiaip ne taip išsiruošę, vėl iškeliavom į senuosius Mikėnus, šįkart jau kaip tikri turistai. Prasibrovę pro kitų lankytojų minias, pasileidome šniukštinėti senojo miestelio griuvėsių. Mikėnuose randama įrodymų, jog pirmieji gyventojai pradėjo kurtis dar 3 tūkst. metų prieš mūsų erą, o 2 tūkst. p.m.e. antroje pusėje miestas tapo Mikėnų kultūros – paskutinės bronzos amžiaus fazės Graikijoje – centru. Apvaikštinėjom miesto griuvėsius (šįkart ne pro tvorą), išlandžiojom visas vieteles, aplankėm muziejų, o didžiausią įspūdį paliko vadinamas “Karaliaus Agamemnono kapas” – pro įspūdingo dydžio akmeninius vartus patenkama į beveik 13.5 metrų aukščio kupolą. Sužavėti vaizdais, pasikrovę gerų emocijų, bet ir vėl išvarginti vidurdienio karščio pajudėjom tolyn – šianakt laukia nakvynė netoli Korinto. Kryptis: atgal į šiaurę!
STATISTIKA.
Nakvynės vietos:
– Kempingas “Kato Alyssos” netoli Patras miesto.
– Paplūdimio aikštelė netoli Kalamia miestelio.
– Pušynas šalia jūros prie Zacharo miesto x2 naktys.
– Stovėjimo aikštelė netoli paplūdimio Petrochori miestelyje.
– Kempingas “Arteus” Mikėnuose.
– Miškelis ant jūros skardžio netoli Korinto.
senasis Olimpijos aikštynas pro tvorą – dabar jame leidžiama išbandyti savo jėgas ir pabandyti perbėgti.
Senosios Olimpijos griuvėsiai.
Rytinė kava hamake.
mūsų oazė tarp pušų netoli jūros.
vidurdienio kaitra prie jūros.
vakarinės bangos.
visa Graikija tarsi išdžiūvus – daug sausų upių, o čia – išdžiūvęs ežeras.
vakaro pasivaikščiojimas atvėsus.
keliaujam vietinių keliukais aplik Mikėnus.
vėl kalnai!
visa Graikija nusėta žydinčiais rododendrais.
palydint saulę – kartu su vietiniais benamiais šunimis, kurie visada draugiškai palaiko kompaniją bevaikštant.
Graikija: alyvmedžiai ir rododendrai visur, kur pažiūrėsi.
Mikėnų miestelis (ne senasis 🙂 ) vakarėjant.
tyrinėjam senuosius Mikėnus.
Liūtų vartai – pagrindinis įėjimas į senuosius Mikėnus.
senojo miesto griuvėsiai.
Dalius rado pavėsį sienoje.
lipam aukštyn!
viskas pastatyta iš akmenų.
senojo miesto griuvėsiai.
Įspūdingi vartai į Karaliaus Agamemnono kapą.
kapas iš vidaus – neįtikėtino aukščio kupolas.
]]>Diena, kai nusipirkome autobusiuką. Mes važiuojam per Vilnių, pila didžiausia vasaros liūtis per kelis dešimtmečius, gatvės užlietos, visur upeliais teka vanduo. Aš vairuoju musų seną Opelį, o prieš mane Dalius važiuoja su mūsų ką tik nusipirktu autobusiuku. Vairuoju stipriai įsikibusi į vairą, visą kelią žiūrėdama į priešais važiuojantį autobusiuką ir galvodama “tai ką mes čia dabar padarėm?”. Pinigai nemaži, o busikas ne ką jaunesnis už mane. Nežinau, ar bijau labiau dėl liūties, ar dėl naujo pirkinio.
Diena, kai pasakiau, kad išeinu iš darbo. Žiema. Jau begalę kartų apgalvota, kaip praeina šis pokalbis, kelionė jau beveik suplanuota, teliko keletas mėnesių. Reikia pasakyti dabar. Vieta, kur pradirbau keturis metus, visos karjeros galimybės prieš akis, o savo noru iš šios įmonės mažai kas išeina. Galvoje ir vėl ta pati mintis: “Egle, ką tu darai?!”. Mano bendraamžiai siekia karjeros, perka butus ir augina vaikus. O aš viską metu ir išvažiuoju su senu autobusu.
Kelios dienos iki kelionės. Vartausi naktį lovoje ir negaliu užmigti. “Kaip viskas bus? Ką mes darysim grįžę?” – galvoje sukasi tūkstančiai minčių. Nerimas neduoda kūnui atsipalaiduoti.
Šiandien. Mes su Dalium supamės hamakuose pušų pavėsyje šalia Jonijos jūros, Peloponeso pusiasalyje. Jau daugiau kaip mėnuo keliaujam. Apkeliavome Kroatiją, Juodkalniją, Albaniją ir dalį Graikijos. Lipom ir į snieguotus kalnus, ir išvaikščiojom smėlėtus paplūdimius. Prieš akis laukia dar daugiau šalių ir nuotykių. Pagrindiniai rūpesčiai – kur rasti pavėsį ir ką šiandien pasigaminus vakarienei. Viskas yra geriau nei gali būti.
Svajonės yra baisu. Bet svajoti vistiek reikia. O dar svarbiau yra nebijoti tas svajones įgyvendinti. Nes tos svajonės vistiek niekur nedings, tik ir toliau spaus krūtinę, neleisdamos užmigti. Linkiu drąsos!
]]>Maža dalis prekių, kurias galima nusipirkti iš pakelės prekeivių Albanijoje:
– Apelsinai
– Arbūzai
– Pomidorai
– Agrastai
– Šuniukas ar jau suaugęs šuo
– Gyva višta ar gaidys
– Kanarėlė
– Jūrų kiaulytė
– Virtuvinė kriauklė
– Automobilis.
Ketvirtoji savaitė prasideda ir mes – Albanijoje. Prisiklausę ir prisiskaitę apie linksmybes Albanijos keliuose ir sunkiai perkandamus vietinių vairavimo įpročius, nutarėme pirmąją naktį šioje šalyje gerai išsimiegoti ir vos įvažiavę, apsistojome kempinge. Pailsėję ir atgavę jėgas, kitą rytą patraukėme į kelią – pradinis tikslas buvo apsistoti kažkur arčiau sienos su Graikija. Visi mitai ir legendos apie kelių eismo taisykles ir jų nebuvimą Albanijoje pasitvirtino – pirmąją pusę kelio per šalį negalėjome patikėti savo akimis, kas vyksta keliuose: visi važiuoja kas kaip nori, siauras keliukas laisvai gali tapti keturių eismo juostų greitkeliu su papildoma juosta per vidurį parkingui, pėstieji bėga per kelią bet kur, dviratininkai išnyra iš netikėčiausių vietų, žmonės stovi šalikelėse ir pardavinėja viską, nesvarbu, ar tai paprastas keliukas ar autostrada, o pati autostrada pilna duobių su leistinu 40km/h greičiu. Gyvenimas gatvėse ir keliuose tiesiog verda!
Pervažiavę maždaug pusę kelio pradėjome apsiprasti su vietine važiavimo kultūra, o pavažiavus dar piečiau, akį jau labiau traukė pasikeitęs reljefas ir nuostabi Albanijos gamta – įspūdingi kalnai ir smaragdinės upės – ne ką nusileidžia Kraotijai ar Juodkalnijai. Nors bevažiuodami visgi ir nusprendėm, kad gal gi pervažiuokim per sieną į Graikiją dar šiandien ir ramiai atsipūskim nuo chaoso keliuose, į Albaniją pažadėjom sau dar sugrįžti – bent jau į kalnus. Ilgai buvusi uždara valstybė, šiandien Albanija dar šiek tiek atsilieka nuo kaimyninių šalių ekonomika ar turizmo vystymu – nors kiek girdėjome atsiliepimų iš daugiau apkeliavusius šią šalį, visi negaili pagyrimų gamtos grožiui ir žmonių nuoširdumui.
Kitą rytą patraukėm į netoliese esantį Šiaurės Pindos nacionalinį parką (National Park of Northern Pindos). Užsukę į parko informacijos būstinę nusipirkti žemėlapį, buvom apipilti gausiais patarimais kur ką ir kaip geriausiai pamatyti bei apdovanoti net keliais nemokamais žemėlapiais su surašytais rekomenduojamais pasivaikščiojimo takais. Apimti pakilios nuotaikos, kaip čia viską ištyrinėsim, pajudėjom link kitos nemokamos kemperių stovėjimo aikštelės jau šalia parko ir ten įsikūrėme. Kaip gera, kad Graikijoje yra tokių aikštelių – po Kroatijos ir Juodkalnijos nuolat jaudinęsi, ar tinkamoje vietoje pastatėme autobusiuką, ar niekam neužkliūsim, tokiose aikštelėse pagaliau galime atsipalaiduoti – mes savo vietoje. Įsikūrę ir šiek tiek patinginiavę, išsiruošėme pėsčiomis iki artimiausio miestelio dviem tikslais: 1. apsipirkti maisto, kadangi supratom pakilę į kalnus su gerokai aptuštėjusiom maisto atsragom, 2. apžiūrėti apylinkes. Šiek tiek paėjus, pradėjo pliaupti lietus – gerai, kad buvom pasiėmę skėtį. Taip ir kiūtinom lietuje susigūžę dviese po skėčiu gerą valandą iki artimiausio miestelio Kipis, net ir lietuje neatsigrožėdami, kiek daug žalumos aplink! Priėję miestuką dirbančios parduotuvės, deja, neradom, bet, kad kelionė nebūtų veltui, prisėdom vietinėje kavinėje išgerti kavos. Sėdėjom lauke po stogeliu, klausydamiesi lietaus barbenimo ir stebėjom žmones – rodos, ir čia niekas neskuba: seniukai susėdę lėtai gurkšnoja kavą, per lietų iš aplinkinių namukų renkasi kaimynai susitikti ir pasišnekėti, o užklydę turistai renkasi, kokį čia graikiškos virtuvės patiekalą išbandžius. Atrodė, jog aplinkui nedirba nė vienas viešbutukas ar parduotuvė, nes visas gyvenimas verda čia, prie kavos, kur žmonės tiesiog lėtai mėgaujasi gyvenimu. Išgėrę kavą ir dar šiek tiek pasisėmę to ramaus gyvenimo ritmo, patraukėme per lietų atgal namo. Likusią dienos dalį taip ir pralijo lietus.
Atsikėlę kitą rytą pasidžiaugėm, kad vėl šviečia saulė, ir kuo greičiau išsiruošėm apžiūrėti apylinkių. Šiaurės Pindos parkas žymus savo įspūdingo dydžio teritorija, nuostabia gamta, kalnais, skaidriomis upėmis, vingiuojančiomis palei stačius uolienos šlaitus, mažais miesteliais, kur namai (ir net namų stogai!) pastatyti iš akmenų bei senoviniais arkiniais tilteliais – vienos, dviejų, ar net trijų arkų – taip pat pastatytų vien iš akmenų. Tad gerą pusdienį ir praleidom keliaudami nuo vieno upės šlaito iki kito per tiltelius, gėrėdamiesi stačiomis uolomis, vietomis upės išgriaužtomis ir likusiomis pūpsoti tarsi aukšti bokštai, bei neatsistebėdami upių skaidrumu. Jau gerokai praalkę grįžom į autobusiuką ir pajudėjom link kitos nužiūrėtos vietelės nakvynei, šalia Voidomatis upės – graikų tituluojamos pačia švariausia ir skaidriausia upe Europoje. Gerai neapsižiūrėję kelio, kuriuo veda GPS’as, netyčia papuolėm ant rimto serpantino – nežinia, ar dėl to, kad buvom labai išalkę, ar išties jis toks buvo – bet mums jis pasirodė ypač status ir vingiuotas. Nusileidę nuo jo ir įskūrę prie upės, puolėm darytis valgyti ir, pasisotinę, gerą valandėlę dar nieko neveikėme tiesiog bandydami pailsėti. Bet kiek čia besėdėsi – pagalvoję, kad dar ne vakaras, nusprendėme vėl kilti į žygį – šįkart link turbūt svarbiausio viso parko akcento – Vikos upės tarpeklio. Kadangi autobusiuko vėl birbinti serpantinais nebenorėjom, patraukėm į kelią pėsčiomis – tik valandelė ėjimo, tačiau nuolat kylant į kalną – pats tas vakariniui pasivaikščiojimui! Sušilę, suplukę ir nuo veido lašais varvant prakaitui, galiausiai pasiekėm Vikos miestelį, nuo kurio atsiveria neįtikėtina panorama į gilų Vikos upės tarpeklį, vingiuojantį tarp stačių kalnų šlaitų. Vaizdas tikrai vertas viso išlieto prakaito, lipant link jo! Dar pasvajojom, kad kada nors grįšime čia ir pereisime visą kelią per tarpeklį palei upę, kuris trunka apie 5 valandas į vieną pusę. Pasigrožėję ir prifotografavę, nutarėm išnaudoti progą, kad esame mietselyje ir vėl paieškoti maisto parduotuvės, tačiau ir čia situacija panaši – mažyčiai restoranai ir kavinukės kviečia užeiti, bet nė vienos maisto parduotuvės. Netyčia radom suvenyrų parduotuvę, kur už suvenyrinę kainą nusipirkom graikiškos baklavos – gal ir ne pats geriausias maisto šaltinis, bet bus puikus desertas po jau šiek tiek įkyrėjusių makaronų su tunu (kadangi tiek tuno konservai, tiek makaronai nesensta, jų visada turime atsargoje, tad šįkart kalnuose jie mus gelbėjo nuo alkio). Kelionė atgal nuo kalno nespėjo prailgti, o grįžę prie autobusiuko nusprendėm pasinaudoti proga ir nusiplauti žygio naštą išsimaudant toje skaidriausioje Europos upėje. Ir išsimaudėm! Tiksliau, įlindom ir išlindom, nes galim patikinti – upė tiek pat neįtikėtinai šalta, kiek ir skaidri. Bet stingdantis upės šaltis puikiai atgaivino ir gražino visas jėgas. Krykštaudami grįždami prie autobusiuko pamatėm mūsų laukiantį vyrą:
– Is this your car? You cannot stay here at night, it’s a National Park teritorry, you need to leave. – draugiškai patarė vyriškis. Iš tiesų, ši aikštelė nebuvo skirta kemperiams, o, pasirodo, nakvoti nacionalinio parko teritorijoje bet kur draužiama. – There is a place for campers up that mountain, – rekomendavo jis, rodydamas į kelią su dar statesniu serpantinu, nei atvažiavome. Ačiū, bet gal ne. Susižvalgom su Dalium, kelios minutės sprendimui – “Važiuojam iš čia, kol negavom baudos?”. “Važiuojam!”. Greitai susipakuojam daiktus, persirengiam iš šlapių maudymosi drabužių, ir už kelių minučių mes jau vėl birbiam pro kalnus, po truputį išvažiuodami iš parko teritorijos. Šįkart kitu keliu, nebe pro serpantinus, abu truputį liūdėdami, lyg dar ne viską būtumėm ištyrinėję tame parke. O tyrinėti liko tikrai dar daug – parko teritorija neįtikėtinai didelė, bet džiaugiamės galėję pamatyti bent dalį to grožio. “Dar viena vieta, kur galėsim grįžti – tik kitąkart su gerokai daugiau maisto atsargų ir stipresniu varikliu” – juokėmės abu, stebėdami saulėlydžio raudonai nudažytus kalnus. Nakčiai grįžom į savo pirmąją nakvynės aikštelę, kur vakarienei sudorojom baklavą per pusę ir kritom išvargę miegoti.
Įsivaizduokite gyvenimą 3 kvadratinių metrų bute. Dviese. Vietos nedaug, bet butas ant ratų. Tad nukeliauti galite bet kur. Bet butukas senas, tai labai greitai netraukia. Dėl to keliaujate lėtai. Dar šiek tiek garsiau už visus birbiate. Ypač į kalną. Tačiau šalia to mažo butuko visada yra neaprėpiamo dydžio kiemas. Ir kiekvieną kartą nukeliavus į kitą vietą jis vis kitoks! Jūsų kieme matosi saulėtekiai ir saulėlydžiai, čiulba įvairiausi paukščiai, žydi ir kvepia vis kitokie medžiai. Kartais per jį vaikšto kiti žmonės, o kartais gyvenate vienui vieni. Kartais jūsų kiemas yra kalnuose, o kartais – prie jūros. Tai vat panašus tas gyvenimas ir autobusiuke.
Autobusiukas moko gyventi su nedaug, bet patirti kaip įmanoma daugiau. Kadangi gyvenant jame beveik viskas yra labai ribota, reikia gerai apgalvoti, ką ir kaip nori daryti. Ribotas vandens kiekis ir nežinia, kada rasim jo pasipilyti, mokina vandenį naudoti labai taupiai ir vis mokinamės gudrybių, kaip jo sunaudoti dar mažiau. Sunku net pagalvoti, kiek litrų vandens išleisdavom kiekvienas tiesiog rymodami po tekančiu dušu senajame bute. Elektra, reikalinga šviesai, ventiliatoriui ar prietaisams (telefonams, fotoaparatui, kompiuteriams) pakrauti, irgi ribota – tad savaime gaunasi, jog prie kompiuterių laiko praleidžiam labai nedaug. Internetui stengiamės naudoti tik viešai prieinamus wifi, todėl didžiąją laiko dalį interneto neturime, nebent pagaunam vaikštinėdami miesto centre, kempinguose ar keliaujant pro degalines. Taip gyvenant savaime gaunasi, jog daug laiko praleidžiam vaikščiodami gamtoje ar miestuose, tyrinėdami naujas vietas, būdami kiek įmanoma lauke ir džiaugdamiesi nauja aplinka. O tai ir buvo mūsų pagrindinis tikslas keliaujant.
– Šitas kelias yra gražiausias kelias, kokiu esu važiavęs gyvenime! – sako Dalius, iš lėto sukdamas vairą prieš eilinį posūkį Kroatijos pakrantės keliu, kur vienoje pusėje stoja aukšti kalnai, o kitoje – skardis į Adrijos jūrą.
– Iš tiesų! – pritariu aš, prieš posūkį tvirčiau įsikidbama į durelių rankeną, tarsi tai kažkiek padėtų jaustis saugiau, nors po savaites šiuo keliu jau baigiu priprasti prie aštresnių ar ilgų posūkių, išsiriečiančių palei jūros įlankas, bei statesnių įkalnių.
Šiek tiek daugiau nei savaitė kelionės Adrijos jūros pakrante, nuo Zadaro iki Juodkalnijos sienos, tolyn už Dubrovniko. Ir kiekvieną dieną šiame kelyje bent kartą lyg sau, lyg vienas kitam, vis dar negalėdami tuo patikėti, ištariam: “kaip čia gražu!”. Kelionė per Kroatiją stebina savo miestais, pajūriu, vandens žydrumu bei skaidrumu, bet didžiausias įspūdis išlieka iš važiavimo visa pakrante vilnijančiu keliu, kai už kiekvieno posūkio atsiveria vis kitas, vienas už kitą gražesnis peizažas.
Kelionę pajūriu pradėjom jau praėjusią savaitę, įsikūrę šalia jūros įlankos netoli Zadaro miesto. Praleidę vakarą šalia senovinio mažyčio miestelio Nin, pasivaikščioję jo uosteliais ir siaurom senamiesčio, įsikūrusio mažoje saloje, gatvelėm, kitą rytą patraukėme toliau į pietus. Kita stotelė – Šibenikas, įsikūręs ant Krka upės žiočių, kur upė įteka į jūrą. Mes įsikūrėme prie vadinamo šv. Antano kanalo, netoli vieno iš išlikusių senovinių miesto įtvirtinimų. Nuo jūros palei visą kanalą vingiuojant pasivaikščiojimo takui, kartu su vietiniais gyventojais bei turistais, svilinančioje pavasario saulėje pravaikščiojiome juo visą popietę. Palipus ant stačių kalvų sukiojom galvas neatsistebėdami tiek tolimos jūros, tiek raudonų stogų nusėtomis miesto panoramomis. Bet tam, kad panoramas pamatyti, reikia tikrai neblogai padirbėti lipant aukštyn žemyn. Kiek labai stačios tos kalvos? Tiek, jog stovint ant tako padėjus pėdas tvirtai ant žemės, galima tiesiog stovint tiesiai daryti blauzdų tempimo pratimus – puiki treniruotė bei naujas Kroatijos kalvų statumo matas! Po tokių treniruočių nusipirkome ledų iš laivų degalinės, kur niūnuodamas pardavėjas, kol nėra pirkėjų, joje groja gitara, ir parpėdinom namo prie autobusiuko (eidami atgal nusprendėm, jog pirkti ledus laivų degalinėj jau pats iš savęs yra visai didelis pasiekimas).
Išmiegoję šalia mažo laivų uostelio, kitą rytą nusprendėme, jog būtų vėl laikas apsistoti kempinge. Šiaurinėje Kroatijos dalyje dar jaučiasi, jog neprasidėjęs vasaros sezonas, tad visi vieši malonumai, kaip paplūdimių dušai ar geriamo vandens fontanai, dar stovi užsukti. Matydami, jog baigiasi mūsų vandens atsargos, pajudėjom papildymo kempingo link, tolyn į pietus pakrantės keliu. Sezonas dar neprasidėjęs, tad kainos labai nesikandžioja. Kol įprastiems vyrensnio amžiausias kemperių keliautojams, kam virš 50, kempingas reiškia poilsį, ramybę ir gulėjimą paplūdimyje, mums kempingas – pats darbymetis! Susijungiam visus elektros laidus, pasikraunam visus elektros prietaisus, fotoaparato baterijas, tvarkom nuotraukas, džiaugdamiesi, kad kompiuteris neišsikrauna vidury darbo, einam skalbtis rūbų, ir išnaudoti pasiilgtus dušo privalumus. Atvažiavę dar anksti ryte, žiū, jau ir vėlyva popietė. Palikę darbus, kol dar nesutemo, iškeliavom pramankštinti kojų po šalia pūpsančius kalnus (ar, kroatiškais mastais, kalveles). Mums – čia nauja žaidimo aikštelė: mokomės atpažinti naujus augalus, kur alyvmedžių giraitės, kur figmedžiai, uostom intensyviai kvepiančius žydinčius krūmus, nė žalio supratimo neturėdami, kas tai. Kas keletą žingsnių krūmuose vis kažkas šmirinėja – kažkur nulekia driežiukas, ar išsigandęs pasprunka mažas gyvačiukas (Kroatijoje aptinkama 9 gyvačių rūšys, ir tik vienos rūšies gyvatės įkandimas žmogui gali būti nuodingas – pasveriant tikimybes, pakankamai saugu). Prisivaikščioję užtektinai, pajūriu grįžom atgal į kempingą.
Išsimiegoję ir išnaudoję visus kempingo džiaugsmus iki paskutinės akimirkos, pajudėjom atgal į kelią. Dienos tikslas – kitoje pusėje jūros įlankos nuo Splito esanti salos pakrantė – bus puiki nakvynės vieta! Važiuojam, pravažiuojam jaukųjį Trogirą, keliamės siauru tiltuku į salą, abu džiausmingai žvalgomės, kur gi ta mūsų nakvynės vieta. Įkalnės statėja, gps’as kaip tyčia išsirenka stačiausius keliukus, kylam į tokią įkalnę, kur šiek tiek atloštoje kėdėje jaučiasi, lyg jau beveik gulėčiau. Kojos truputį dreba, autobusiukas vis lėtėja, pavaros mažėja, vaizduotė pradeda siųsti į galvą vaizdus, kaip atbuliniu riedam nuo kalno. Šiaip ne taip užkylam. Na, reikia pripažinti, Lietuva – lygūmų kraštas, prie tokių neįprastai stačių kampų reikia priprasti. Gps’as liepia sukti dešinėn į žvyrkelį – bandom. Keliukas siaurėja ir statėja, statumu jau beveik lenkdamas tą, kurį įvažiavom. Bet čia žvyrkelis, čia dar linksmiau, busikas kildamas siūbuoja į šonus, aš dar stipriau įsikimbu į rankeną, prieš akis keliukas sukasi, o šalia posūkio kelio ženklas, įspėjantis apie pavojų – baimė nugali ir nebeišlakiusi liepiu Daliui stoti. Užteks, važiuojam atgal! Keliukas siauras, vienintelis kelias nusileisti – atbulom. Mano fantazija įsisiūbuoja dar labiau, iš baimės lipu iš mašinos ir sakau, jog leisiuos žemyn pėsčiom – kažkaip daug smagiau jausti žemę tvirtai po kojom, o ne gulėti atbulomis važiuojančio automobilio sėdynėje. Laimei, viskas baigėsi gerai, Dalius meistriškai nuvairavo busiką žemyn ir neatsigręždami apsisukę, pasikrovę adrenalino, nusprendėm važiuot kažkur, “kur lygiau”. Važiavimą tokiais stačiais žvyrkeliais įsirašėm į “gal daugiau taip niekada nedarykim” sąrašą.
Ką gi, keliaujam tolyn į pietus. Pradeda vakarėti, mes pradedam ieškoti, kur gi čia sustojus. Staiga, privažiuojam mažą miestelį, stačių aukštų kalnų apsupty, kur pro kalnus vingiuoja upė ir įteka į jūrą. Susižavėję dairomės pro langus ir nutariam – ieškom vietelės čia. Šiek tiek pasisukioję po miestelį, radom nuošalią stovėjimo aikštelę miesto pakrašty, apsuptą uolų – puikumėlis! Išėję apsišniukšinėt, kur gi čia atvykom, išsiaiškinam, kad tai miestelis Omiš.
– Čia mano svajonių miestas, – sako Dalius, stebėdamas šalia miestelio į uolas besikabinančius laipiotojus, akimis toliau nužvelgdamas kalnus bei nuvingriuojančią upę. Miestelis iš tiesų žavingas – centre šmirinėja ir vietiniai ir turistai, iš restoranų ir kavinių siaurose senamiesčio gatvelėse sklinda juokas ir dainos, uoste vyrai taiso valtis ir turistinius laivus – ruošiasi sezonui, paplūdimy žmonės susirinkę palydėti saulės, niekas niekur neskuba, o mes vaikštom nustebę visiškai nesuprasdami, kur patekom. Lyg ir niekur negirdėtas, daug nereklamuotas, niekam per daug nežinomas pasakų miestelis Omiš. O miesto viduryje radę bėgančius geriamo vandens fontanus bei veikiančius dušus paplūdimyje oficialiai paskelbėme šį miestuką puikiausiu mūsų atradimu Kroatijoje! Ta proga čia nusprendėme pasilikti porą dienų, per kurias šiaip ne taip kaitinant karščiausiai vidurdienio saulei stačiausiai užkopėme į virš miesto ant aukšto kalno stovintį senovinį fortą, senovėje gynusį miestą nuo piratų, išvaikščiojom trekus link upės kanjono aukštyn žemyn kalnų keliukais, iššniukštinėjom senamiesčio siauriausius užkaborius ir tiesiog ilsėjomės po pušele prie jūros. Jautėmės lyg vietiniai, kurie, rodos, niekad neskuba, visad šypsosi ir tiesiog džiaugiasi gyvenimu. Taip gyvenant, galima suprasti, kodėl.
Po poros dienų šioje idilėje, šiek tiek paliūdėję, kad metas palikti nuotykių miestelį, ateina laikas judėti tolyn. Tačiau pavažiavę vos valandėlę, pradėjus lyti, radome ramią kaituotojų ir vietinių žvejų mėgstamą vietelę, kur upė Neretva įteka į jūrą. Tikriausiai nuvargę po intensyvių žygių po kalnus aplink Omiš, čia perėjome į visišką poilsio rėžimą, kur nemaišė net kartas nuo karto praėjusios pavasarinės liūtys, priverčiančios užsidaryti autobusiuke kelioms valandoms. Čia taip pat užsibuvome porą dienų, leidsdami laiką stebėdami kaituotojus, skaitydami knygas, skaičiuodami audrų žaibus ir tiesiog ilsėdamiesi – pavargę kojos ir įspūdžių pilnos galvos pačios prašėsi ramybės.
Atgavę jėgas, pabudę anksti vėl traukiam į kelią – laukia Dubrovnikas! Ar žinojote, jog važiuojant į Dubrovniką, tenka išvažiuoti iš Europos Sąjungos ir pervažiuoti mažą gabalėlį Bosnijos ir Hercogovinos? Šiek tiek nerimaudami, kaip čia viskas praeis, parodę pasus vienoje sienos pusėje, už maždaug 10 minučių kelionės pro vienintelį Bosnijos ir Hercogovinos pajūrio miestelį Neumą, vėl įvažiavom į Kroatiją. Besidžiaugdami, kaip čia viskas paprasta, netrukom privažiuoti ir Dubrovniką. Įsikūrėme miesto pakrašty mažam uostely, nuo kurio matosi didysis tiltas į miestą, o kitą rytą šturmavom senamiestį. Kaip tikriausiai pastebėjote, nesam dideli turisinių miestų mėgėjai, labiau mėgstam būti gamtoje, tačiau Dubrovnikas tikrai nustebino. Įsikūręs dar 7 amžiuje, o po žemės drebėjimo atstatytas 17 amžiuje, Dubrovniko senamiestis nesužavėti negali – mažos siauros gatvelės, įstabios bažnyčios, miesto sienos, juosiančios visą senamiestį, statūs laiptukai, džiūstantys skalbiniai virš galvų ir šmirinėjančios katės – vaikščiojom gerą pusdienį, norėdami išvaikščioti kiekvieną gatvelę.
Pavargę, bet laimingi palikome Dubrovniką ir pajudėjome link paskutinės stotelės Kroatijoje – mažytis pajūrio miestelis Plat – niekuo per daug neišsiskiriantis turistinis kroatiškas miestelis, kuriame palydėjome paskutinį savo Kroatijos saulėlydį – tokį pat įstabų, kaip ir kiekvieną vakarą šioj šaly. Sukirtome pajūry dėžutę ledų, ir, besijausdami kaip vaikai, pabėgę iš pamokų, šiek tiek pavydėjom sau. Kroatija mokėjo sužavėti, palikti neišdildomų įspūdžių ir užsiimti dalelę mūsų širdžių. Šiek tiek ilgimės, bet tuo pačiu su nekantrumu laukiame ką atneš kita savaitė ir kita šalis – Juodkalnija!
Statistika.
Nakvynės vietos:
– uostelio stovėjimo aikštelė šalia šv. Antano kanalo, Šibenike.
– kempingas Adriatic, šalia miestelio Primošten.
– stovėjimo aikštelė tarp uolų, netoli paplūdimio Omiš miestelio pakrašty x 2 naktys.
– mažai naudojama kaituotojų bazė šalia Pločė miesto x2 naktys.
– uosto stovėjimo aikštelė Dubrovniko pakrašty.
– pieva prie jūros Plat miestely.
Kiek gyvūnų prisijaukinom: 2 šunys – vienas kaulijo maisto kempinge, kitas palaikė kompaniją vaikščiojant pajūriu Plat mieste, ir 1 strazdas, tykojęs pavogti mūsų batoną.
Nin miestelio uostukas.
Raudoni Šibeniko stogai.
Saulėlydis Šibenike. Grižta žvejai.
Driežiukai, šmirinėjantys aplink.
Dalius alyvmedžių giraitėj.
nors nuotraukoj ir neatrodo toks status, bet čia tas žvyrkelis, nuo kurio Dalius nuvairavo atbulom.
pasakų miestelis Omiš.
Miestelio vaizdas nuo ant kalno įkurto forto.
Omiš miestelis, šalia upės tarp dviejų uolų.
mūsų žygis link upės kanjono.
sušilę, pavargę, bet vis dar laimingi 🙂
kai už lango lija.
kaituotojų mėgstama vietelė.
rytinė kava autobusiuke.
pietums – jogurtas su bandelėmis, su geriausiu vaizdu.
nakvynės vieta šalia Dubrovniko.
Dubrovniko siaurom gatvelėm.
išvaikščiojom senamiestį aukštyn žemyn.
senamiestyje džiūstantys skalbiniai.
po lietaus Dubrovniko uosteliuose šmirinėjantys krabukai.
paskutinis saulėlydis Kroatijoje.
]]>Pirmoji kelionės savaitė. Autobusiukas skaičiuoja virš 1500 kilometrų kelionės, pervažiuotos trys šalys, įspūdžių jau pilnos kišenės, o tai dar tik pati pradžia. Palikę Lietuvą dar pavasarėjančią, su kiekvienu šimtu kilometrų stebim pagreitintą pavasario versiją ir vis labiau stačia galva neriame į karščius (na, bent tokius lietuviškus, nors ir tie mums nelabai įprasti). Kartais pajuokaujam, kad mūsų autobusiukas – tarsi laiko mašina.
Pirmoji kelionės dalis, kaip ir buvom planavę, labiau priminė važiavimo maratoną. Ankstų sekmadienio rytą įvažiavę į Lenkiją, po visos dienos kelyje nakvynę nesunkiai radome netoli Liublino. Kitą rytą pajudėjom toliau link Slovakijos. Akyse keitėsi reljefas, lygumas keitė kalnai, o prieš kiekvieną statesnį kalną lengvai sulaikę kvapą, ar mūsų 1992-ų metų autobusiukas jį įveiks, su džiaugsmu atsidusdavom į jį užkilę be didelio vargo. Autobusiukas buvo pasiruošęs kalnams geriau nei mes tikėjomės. Kirtę Slovakijos pasienį, pradėjom ieškotis, kur būtų kokia gera vietelė nakvynei, tačiau nežinia, ar tie siauri vingiuoti kalnų keliukai savaime prašėsi įveikiami, ar tai, kad šalia kelio taip ir neradom gerų vietų sustoti, kilometras po kilometro ją taip ir pervažiavom ieškodami. Nakčiai apsistojome jau Vengrijoje, šalia upelio, tekančio per pasienio miestelį.
Vengrija paliko labai gerą įspūdį: vynuogynai vinguriuojantys per kalnų papėdes, geltoni geltoni laukai žydinčių rapsų, žydinčios alyvos pakelėse ir pakeles nusėdę tiesūs, aukšti ir kvepiantys topoliai. Sužavėti Vengrijos gamta, nusprendėm čia praleisti daugiau laiko ir apsistojome šalia Balatono ežero. Išlipę iš autobusiuko, po kelių ilgų kelionės dienų sėdint, stebint viską daugiau tik pro langus, vaikščiojom iš lėto palei ežerą, žiūrėdami tai į tą žydrą vandenį, besitęsiantį toli toli, tai vienas į kitą, lyg klausdami: “ar mes tikrai čia atvažiavom?”. Tą momentą pagaliau abu supratom, kad mūsų taip ilgai laukta ir svajota kelionė tikrai prasidėjo! Su šypsenomis veiduose visą vakarą stebėjom žvejus, atvažiuojančius ir išvažiuojančius, įsitaisiusius nakčiai, gaudančius didžiausius karpius, ir tiesiog gėrėjomės vaizdais, žiedų pūkais sklandančiais ore ir nuostabiu saulėlydžiu. Nuo čia kelionė įgavo lėtesnį tempą.
Atsikėlę ryte pasivaikščiojom šalia Balatono esančiais kalvų takeliais, apžiūrėjom ežerą iš aukštai ir papusryčiavę pajudėjome tolyn į pietus (pagaliau į Kroatiją!). Vos pervažiavę sieną, buvom apdovanoti nuostabiais kalnų vaizdais tolumoje – neveltui Kroatijos autostrados vadinamos vaizdingiausiomis Europoje. Visur kur pažiūrėsi – besiritančios kalnų grandinės, dingstančios tolumos migloje. Birbdami toliau savo maksimaliu 90km/val greičiu, gėrėjomės panoramomis pro langus, iš lėto artėdami link Zagrebo. Aplenkę sostinę, pirmąją naktį Kroatijoje leidome sau atšvęsti apsistodami kempinge, šalia Mrženica upės. Kempinge supratom, kad savo atvykimu netyčia gerokai numušėme apsistojusiųjų kemperistų amžiaus vidurkį, kuris iki mums atvykstant laikėsi maždaug ties 60 metų. Per daug dėl to nesigrauždami, įsikūrę italų pensininkų apsupty džiaugėmės šiltu balandžio vakaru su visais kempingo patogumais (o ypač – pasiilgtais dušais!).
Pirmoji lankytina Kroatijos stotelė – Plitvicų nacionalinis parkas. Kad, kaip tikri pareigingi turistai, pamatytumėme kuo daugiau, nusprendėme, kad Plitvicus šturmuosim anksti ryte. Dėl to reikėtų iš vakaro apsistoti kažkur netoli jų. Išsišniukšinėję žemėlapius ir galimas sustojimo vieteles, radom – mažytis miestelis Korenica Plitvicų pietuose. Nakvynės vieta? Stovėjimo aikštelė už kiniečių restorano (kelionė autobusiuku ne visada yra labai prašmatni). Vieta neypatinga, bet legali sustoti su kemperiais, o atvykę į ją, radom jau apsistojusius dar tris kemperius. Iškart saugiau ir smagiau! Kadangi atvykom apie pietus, o miestelio pagrindinę gatvę išvaikščiojom per pusvalandį, ėmėmės ieškoti pramogų – gal kur kokį žygį galima įveikti? Netrukus tokį ir radom – rodos, kelių kilometrų pasivaikščiojimas kalno link – pats tas! Tačiau patys to nesuprasdami, papuolėm tiesiai į statų kopimą link vienos aukštesnių viršūnių. Iš lėto puškuodami, sustodami kas kelis žingsnius ir išprakaituodami visą sukauptą žiemos sėdėjimo naštą, pergalingai užkopėme į viršų. Už pastangas buvome apdovanoti nuostabiais kalnų vaizdais vakaro saulės šviesoje. Buvo verta? Tikrai taip! Iš to džiaugsmo besileisdami netyčia pasukome kitu keliu, nei užkopėme ir, slidinėdami pernykščiais lapais, netikėtai nusileidome kitoje kalno pusėje. Prailginome savo žygį dar pusvalanduku kelio iki autobusiuko, bet tai nuotaikos visai nesugadino, tad džiaugėmės šiltu vakaru pėdinant pro avių bandas.
Pagaliau išaušo Plitvicų rytas. Nuvykome ten apie 9val ryte, penktadienį, žmonių buvo dar nedaug, bet po truputį rinkosi vis daugiau. Prieš kelionę ilgai mastėme, ar verta važiuoti į šį parką, ar tai nebus tik dar vienas pervertintas turistinis traukos objektas, bet vos pradėję turą po parką likome gerokai nustebinti. Nors bilietai ir brangoki (apie 20 eur žmogui šiuo ne sezono metu, vasarą – brangsta daugiau, plius parkingas po 1 eur už praleistą valandą), vaizdai atperka kainą. Parko infrastruktūra pritaikyta turistams – į kainą įeina kelionės vietiniais autobusiukais, kurie nuveža į parko aukščiausią dalį, nuo kurios galima pradėti turą, bei paima iš paskutinės stotelės ir nuveža atgal prie išėjimo, taip pat nemokamas ir pasiplaukiojimas laivais per didžiausią parko ežerą. Turus taipogi galima pasirinkti pagal turimą laiko kiekį ir norą vaikščioti – nuo poros valandų lengvo pasivaikščiojimo pritaikytais takeliais, iki ilgesnių, aštuonių valandų žygių, apeinančių visus įmanomus parko takus. Mes pasirinkome vidutinio ilgio – apie 4-6 valandas, kuris driekiasi nuo pat aukščiausio ežero, per visus krioklius, iš lėto leidžiantis iki vidurio, laiveliu per ežerą ir toliau žemyn iki didžiausiojo krioklio. Su kiekvienu nauju ežeriuku ar kriokliu negalėjome atsistebėti, kaip gražu! Krioklių virtinės, smaragdinis perregimas vanduo ir žuvų gausybė! Po viso pasivaikščiojimo jautėmės maloniai nuvargę, bet tikrai smagiai praleidę pusdienį.
O po Plitvicų tiesiu taikymu pasiledome link pajūrio. Įveikę vaizdingiausią autostrados dalį pro didingus kalnus link Zadaro, ilgus kalnų tunelius ir pervažiavus ilgiausiąjį, 5 kilometrų tunelį per kalną, išlindus į šviesą prieš akis atsivėrė pirmosios jūros įlankos. Čia netoliese radę nuostabią vietą apsistoti nakčiai, ant jūros kranto kalnų papėdėje, įsikūrėme su didžiausiomis šypsenomis veiduose. Mes pagaliau prie Adrijos jūros! Vaikščiojom akmenuotom pakrantėm, stebėjom žvejų laivelius, palydėjom saulę ir džiaugėmės mažų pakrantės miestelių naktinėmis švieselėmis tolumoje. Nuo čia kelionės tempas sulėtėja dar labiau. Toliau planuojam iš lėto slinkti pakrančių keliukais, apsistojant šalia mažų pajūrio miestelių, stengiantis pajusti tikrą Kroatijos dvasią. Kaip seksis – būtinai papasakosim!
Statistika.
Nakvynės vietos:
– stovėjimo aikštelė su visais privalumais (tualetas, pavėsinės, stebima kameromis) šalia parko už Liublino.
– pakelės aikštelė palei upę prie Vengrijos-Slovakijos pasienio, šalia seno, mažai naudojamo kelto.
– maža stovėjimo aikštelė šalia Balatono ežero, daugiausiai naudojama žvejų.
– kempingas netoli Karlovaco miesto, pravažiavus Zagrebą.
– maža stovėjimo aikštelė už kiniečių Kun Lun restorano Korenica miestelyje.
– aikštelė ant pievos prie jūros medžių paunksmėje netoli Seline miestelio.
– aikštelė po medžiais netoli paplūdimio šalia senovinio Nin miestelio.
Kiek kartų sustabdė policija: 1 kartas Lenkijoje, reidas, patikrino blaivumą ir liepė važiuot toliau.
Kiek kartų suklaidino GPS: 2.
pūkais pritvinkęs oras prie Balatono.
Balatono saulėlydis.
Balatono žvejai, laukiantys sugauti savo gyvenimo karpį.
pasivaikščiojant po Balatoną supančias kalveles.
pirmasis vakaras Kroatijoje – kempinge netoli Zagrebo.
netikėtas pasivaikščiojimas stačiai į kalnus atsipirko nuostabiais vaizdais!
pavargę, bet laimingi! 🙂
Plitvicų krioklių didybė.
labai skaidrus vanduo.
plaukimas laiveliu per didžiausią ežerą.
kriokliai kriokliukai!
Adrijos jūros įlankėlių ramuma.
prieš akis laukia nuotykiai toliau keliaujant pajūriu.
]]>Buvo žiemos pabaiga, o gal jau ir ansktyvas pavasaris. Mudu su Dalium buvome pažįstami gal tik porą mėnesių. Tuo metu mūsų mėgstamiausias užsiėmimas būdavo vaikščioti. Tiesiog vaikščioti ir daug kalbėtis. Ir taip vieną vakarą pėdinant Nemuno krantine ir bekalbant apie kiekvieno iš mūsų svajones ir planus, abu netyčia prasitarėm, jog būtų nuostabiai nuostabu vieną dieną įsigyti autobusiuką ir tiesiog išvykti į kelionę. Dar, pamenu, pridūriau, kad jei jau keliauti, tai ne šiaip kokiai savaitei, o pusei metų! Abu sukrizenom nuleisdami tokią svajonę juokais, suprasdami, kad nu gi niekas taip nedaro ir tikriausiai ir mes to niekada neįgyvendinsim. Nusijuokėm ir ėjom toliau.
Ėjo mėnesiai po mėnesio, pavasarį keitė vasara, šilti vakarai ir savaitgaliai netruko pralėkti, kai vėl užslinko ruduo ir žiema. Mudu su Dalium jau gyvenom kartu. Užsisukę kasdienybėj ir grįžę po sunkių darbo dienų, gulėdavom vakarais bejėgiai ir svajodavom apie kalnus. Apie žygius. Apie laisvę klajoti ir miegoti po atviru dangumi. Apie visišką nepriklausomybę. Svajodami užmigdavom ir pabudę nuo cypiančio žadintuvo dar tamsoje vėl ruošdavomės į darbus. Kalnai ir žygiai likdavo toli. Diena iš dienos jėgų likdavo vis mažiau, o svajonės vis dažniau kirbino galvas.
Taip slenkant savaitėms, vieną vakarą vėl prisiminėme autobusiuką ir šįkart visiškai rimtai savęs paklausėm: “o kodėl ne?”. Mintys sujudo galvoje ir nors, žinoma, atsakymų į klausimą “kodėl ne?” radome nemažai, bet uždavę sau klausimą “kodėl taip?” supratom, jog reikia bent pabandyt. Ir čia viskas pajudėjo.
Susidėliojom prioritetus, kur kasdieninėse išlaidose būtų galima sutaupyti pinigų kelionei ir autobusiukui. Pradėjom sekti skelbimus ir planuoti, kur ir kokį geriau jį pirkti. Nukreipėm visas jėgas svajonės link ir tiesiog gyvenom ja. Kol vieną dieną liepos mėnesį, Dalius sušuko: “Egle, radau!” Tarp visų skelbimų tūnojo vienas – mažo raudono autobusiuko, kuris kaip tyčia, buvo toks, kokio ir ieškojom. Nuvykę apžiūrėti, jį ir nusipirkom. Jo tuometinis savininkas tik palinkėjo: “Tik nesugalvokit taip imti ir važiuoti pusei metų. Pirma, paimkite kibirą meilės ir įdėkite į jį. O tada jau galėsite važiuoti kur tik panorėsite!” Tą vakarą grįžom namo per didžiausią liūtį Vilniuje užtvinusiomis gatvėmis, iki galo tikriausiai patys nesuprasdami, kas įvyko.
Dar pamenu, kitą rytą žiūrėjau pro langą į jį, stovintį gatvėje, ir negalėjau patikėti, kad jis jau mūsų. O tuomet ir prasidėjo didysis pasiruošimas kelionei: kiekvienas laisvas savaitgalis buvo skiriamas autobusiuko išbandymams, pravėžinimams, remontams, tvarkymams ir galvojimams, ką čia dar pagerinus. Kadangi tinkamo garažo jo aukščiui neturėjom, laisvadieniais važiuodavom į mišką, į sodą, ar kur nors, kur galėtumėme ramiai visą dieną praleisti prie jo krapštydamiesi. Per lietų ar per sniegą. Kiekvienąkart radus gedimą ar sulūžus kokiai daliai apimdavo liūdesys, o kiekvienąkart, kai kažką sutaisydavom ar pagerindavom priartėdami arčiau to, kokį jį įsivaizdavom, apimdavo didelis džiaugsmas. Neįtikėtinai geras jausmas užplūsdavo ir pamačius jį rytais išeinant iš namų į darbą, ar jau grįžtant namo po sunkios darbo dienos, stovintį jį prie namo, lyg laukiantį, kada, greičiau, į kelionę. Kasdieninis priminimas, jog ta svajonė jau visai čia pat!
Man rodos, kad per visą tą laiką į jį įdėjom tikrai ne vieną ir ne du kibirus ar net statines meiles – jis mums tapo kaip tikri namai. O dabar, praėjus jau daugiau nei dviems metams nuo to pasivaikščiojimo Nemuno krantine, mes ruošiamės į kelionę. Šįkart jau kaip šeima – vyras ir žmona. Planas – pusei metų! Važiuojam!
]]>