Antroji savaitė arba Kroatiška idilė


– Šitas kelias yra gražiausias kelias, kokiu esu važiavęs gyvenime! – sako Dalius, iš lėto sukdamas vairą prieš eilinį posūkį Kroatijos pakrantės keliu, kur vienoje pusėje stoja aukšti kalnai, o kitoje – skardis į Adrijos jūrą.
– Iš tiesų! – pritariu aš, prieš posūkį tvirčiau įsikidbama į durelių rankeną, tarsi tai kažkiek padėtų jaustis saugiau, nors po savaites šiuo keliu jau baigiu priprasti prie aštresnių ar ilgų posūkių, išsiriečiančių palei jūros įlankas, bei statesnių įkalnių.

Šiek tiek daugiau nei savaitė kelionės Adrijos jūros pakrante, nuo Zadaro iki Juodkalnijos sienos, tolyn už Dubrovniko. Ir kiekvieną dieną šiame kelyje bent kartą lyg sau, lyg vienas kitam, vis dar negalėdami tuo patikėti, ištariam: “kaip čia gražu!”. Kelionė per Kroatiją stebina savo miestais, pajūriu, vandens žydrumu bei skaidrumu, bet didžiausias įspūdis išlieka iš važiavimo visa pakrante vilnijančiu keliu, kai už kiekvieno posūkio atsiveria vis kitas, vienas už kitą gražesnis peizažas.

Kelionę pajūriu pradėjom jau praėjusią savaitę, įsikūrę šalia jūros įlankos netoli Zadaro miesto. Praleidę vakarą šalia senovinio mažyčio miestelio Nin, pasivaikščioję jo uosteliais ir siaurom senamiesčio, įsikūrusio mažoje saloje, gatvelėm, kitą rytą patraukėme toliau į pietus. Kita stotelė – Šibenikas, įsikūręs ant Krka upės žiočių, kur upė įteka į jūrą. Mes įsikūrėme prie vadinamo šv. Antano kanalo, netoli vieno iš išlikusių senovinių miesto įtvirtinimų. Nuo jūros palei visą kanalą vingiuojant pasivaikščiojimo takui, kartu su vietiniais gyventojais bei turistais, svilinančioje pavasario saulėje pravaikščiojiome juo visą popietę. Palipus ant stačių kalvų sukiojom galvas neatsistebėdami tiek tolimos jūros, tiek raudonų stogų nusėtomis miesto panoramomis. Bet tam, kad panoramas pamatyti, reikia tikrai neblogai padirbėti lipant aukštyn žemyn. Kiek labai stačios tos kalvos? Tiek, jog stovint ant tako padėjus pėdas tvirtai ant žemės, galima tiesiog stovint tiesiai daryti blauzdų tempimo pratimus – puiki treniruotė bei naujas Kroatijos kalvų statumo matas! Po tokių treniruočių nusipirkome ledų iš laivų degalinės, kur niūnuodamas pardavėjas, kol nėra pirkėjų, joje groja gitara, ir parpėdinom namo prie autobusiuko (eidami atgal nusprendėm, jog pirkti ledus laivų degalinėj jau pats iš savęs yra visai didelis pasiekimas).

Išmiegoję šalia mažo laivų uostelio, kitą rytą nusprendėme, jog būtų vėl laikas apsistoti kempinge. Šiaurinėje Kroatijos dalyje dar jaučiasi, jog neprasidėjęs vasaros sezonas, tad visi vieši malonumai, kaip paplūdimių dušai ar geriamo vandens fontanai, dar stovi užsukti. Matydami, jog baigiasi mūsų vandens atsargos, pajudėjom papildymo kempingo link, tolyn į pietus pakrantės keliu. Sezonas dar neprasidėjęs, tad kainos labai nesikandžioja. Kol įprastiems vyrensnio amžiausias kemperių keliautojams, kam virš 50, kempingas reiškia poilsį, ramybę ir gulėjimą paplūdimyje, mums kempingas – pats darbymetis! Susijungiam visus elektros laidus, pasikraunam visus elektros prietaisus, fotoaparato baterijas, tvarkom nuotraukas, džiaugdamiesi, kad kompiuteris neišsikrauna vidury darbo, einam skalbtis rūbų, ir išnaudoti pasiilgtus dušo privalumus. Atvažiavę dar anksti ryte, žiū, jau ir vėlyva popietė. Palikę darbus, kol dar nesutemo, iškeliavom pramankštinti kojų po šalia pūpsančius kalnus (ar, kroatiškais mastais, kalveles). Mums – čia nauja žaidimo aikštelė: mokomės atpažinti naujus augalus, kur alyvmedžių giraitės, kur figmedžiai, uostom intensyviai kvepiančius žydinčius krūmus, nė žalio supratimo neturėdami, kas tai. Kas keletą žingsnių krūmuose vis kažkas šmirinėja – kažkur nulekia driežiukas, ar išsigandęs pasprunka mažas gyvačiukas (Kroatijoje aptinkama 9 gyvačių rūšys, ir tik vienos rūšies gyvatės įkandimas žmogui gali būti nuodingas – pasveriant tikimybes, pakankamai saugu). Prisivaikščioję užtektinai, pajūriu grįžom atgal į kempingą.

Išsimiegoję ir išnaudoję visus kempingo džiaugsmus iki paskutinės akimirkos, pajudėjom atgal į kelią. Dienos tikslas – kitoje pusėje jūros įlankos nuo Splito esanti salos pakrantė – bus puiki nakvynės vieta! Važiuojam, pravažiuojam jaukųjį Trogirą, keliamės siauru tiltuku į salą, abu džiausmingai žvalgomės, kur gi ta mūsų nakvynės vieta. Įkalnės statėja, gps’as kaip tyčia išsirenka stačiausius keliukus, kylam į tokią įkalnę, kur šiek tiek atloštoje kėdėje jaučiasi, lyg jau beveik gulėčiau. Kojos truputį dreba, autobusiukas vis lėtėja, pavaros mažėja, vaizduotė pradeda siųsti į galvą vaizdus, kaip atbuliniu riedam nuo kalno. Šiaip ne taip užkylam. Na, reikia pripažinti, Lietuva – lygūmų kraštas, prie tokių neįprastai stačių kampų reikia priprasti. Gps’as liepia sukti dešinėn į žvyrkelį – bandom. Keliukas siaurėja ir statėja, statumu jau beveik lenkdamas tą, kurį įvažiavom. Bet čia žvyrkelis, čia dar linksmiau, busikas kildamas siūbuoja į šonus, aš dar stipriau įsikimbu į rankeną, prieš akis keliukas sukasi, o šalia posūkio kelio ženklas, įspėjantis apie pavojų – baimė nugali ir nebeišlakiusi liepiu Daliui stoti. Užteks, važiuojam atgal! Keliukas siauras, vienintelis kelias nusileisti – atbulom. Mano fantazija įsisiūbuoja dar labiau, iš baimės lipu iš mašinos ir sakau, jog leisiuos žemyn pėsčiom – kažkaip daug smagiau jausti žemę tvirtai po kojom, o ne gulėti atbulomis važiuojančio automobilio sėdynėje. Laimei, viskas baigėsi gerai, Dalius meistriškai nuvairavo busiką žemyn ir neatsigręždami apsisukę, pasikrovę adrenalino, nusprendėm važiuot kažkur, “kur lygiau”. Važiavimą tokiais stačiais žvyrkeliais įsirašėm į “gal daugiau taip niekada nedarykim” sąrašą.

Ką gi, keliaujam tolyn į pietus. Pradeda vakarėti, mes pradedam ieškoti, kur gi čia sustojus. Staiga, privažiuojam mažą miestelį, stačių aukštų kalnų apsupty, kur pro kalnus vingiuoja upė ir įteka į jūrą. Susižavėję dairomės pro langus ir nutariam – ieškom vietelės čia. Šiek tiek pasisukioję po miestelį, radom nuošalią stovėjimo aikštelę miesto pakrašty, apsuptą uolų – puikumėlis! Išėję apsišniukšinėt, kur gi čia atvykom, išsiaiškinam, kad tai miestelis Omiš.
– Čia mano svajonių miestas, – sako Dalius, stebėdamas šalia miestelio į uolas besikabinančius laipiotojus, akimis toliau nužvelgdamas kalnus bei nuvingriuojančią upę. Miestelis iš tiesų žavingas – centre šmirinėja ir vietiniai ir turistai, iš restoranų ir kavinių siaurose senamiesčio gatvelėse sklinda juokas ir dainos, uoste vyrai taiso valtis ir turistinius laivus – ruošiasi sezonui, paplūdimy žmonės susirinkę palydėti saulės, niekas niekur neskuba, o mes vaikštom nustebę visiškai nesuprasdami, kur patekom. Lyg ir niekur negirdėtas, daug nereklamuotas, niekam per daug nežinomas pasakų miestelis Omiš. O miesto viduryje radę bėgančius geriamo vandens fontanus bei veikiančius dušus paplūdimyje oficialiai paskelbėme šį miestuką puikiausiu mūsų atradimu Kroatijoje! Ta proga čia nusprendėme pasilikti porą dienų, per kurias šiaip ne taip kaitinant karščiausiai vidurdienio saulei stačiausiai užkopėme į virš miesto ant aukšto kalno stovintį senovinį fortą, senovėje gynusį miestą nuo piratų, išvaikščiojom trekus link upės kanjono aukštyn žemyn kalnų keliukais, iššniukštinėjom senamiesčio siauriausius užkaborius ir tiesiog ilsėjomės po pušele prie jūros. Jautėmės lyg vietiniai, kurie, rodos, niekad neskuba, visad šypsosi ir tiesiog džiaugiasi gyvenimu. Taip gyvenant, galima suprasti, kodėl.

Po poros dienų šioje idilėje, šiek tiek paliūdėję, kad metas palikti nuotykių miestelį, ateina laikas judėti tolyn. Tačiau pavažiavę vos valandėlę, pradėjus lyti, radome ramią kaituotojų ir vietinių žvejų mėgstamą vietelę, kur upė Neretva įteka į jūrą. Tikriausiai nuvargę po intensyvių žygių po kalnus aplink Omiš, čia perėjome į visišką poilsio rėžimą, kur nemaišė net kartas nuo karto praėjusios pavasarinės liūtys, priverčiančios užsidaryti autobusiuke kelioms valandoms. Čia taip pat užsibuvome porą dienų, leidsdami laiką stebėdami kaituotojus, skaitydami knygas, skaičiuodami audrų žaibus ir tiesiog ilsėdamiesi – pavargę kojos ir įspūdžių pilnos galvos pačios prašėsi ramybės.

Atgavę jėgas, pabudę anksti vėl traukiam į kelią – laukia Dubrovnikas! Ar žinojote, jog važiuojant į Dubrovniką, tenka išvažiuoti iš Europos Sąjungos ir pervažiuoti mažą gabalėlį Bosnijos ir Hercogovinos? Šiek tiek nerimaudami, kaip čia viskas praeis, parodę pasus vienoje sienos pusėje, už maždaug 10 minučių kelionės pro vienintelį Bosnijos ir Hercogovinos pajūrio miestelį Neumą, vėl įvažiavom į Kroatiją. Besidžiaugdami, kaip čia viskas paprasta, netrukom privažiuoti ir Dubrovniką. Įsikūrėme miesto pakrašty mažam uostely, nuo kurio matosi didysis tiltas į miestą, o kitą rytą šturmavom senamiestį. Kaip tikriausiai pastebėjote, nesam dideli turisinių miestų mėgėjai, labiau mėgstam būti gamtoje, tačiau Dubrovnikas tikrai nustebino. Įsikūręs dar 7 amžiuje, o po žemės drebėjimo atstatytas 17 amžiuje, Dubrovniko senamiestis nesužavėti negali – mažos siauros gatvelės, įstabios bažnyčios, miesto sienos, juosiančios visą senamiestį, statūs laiptukai, džiūstantys skalbiniai virš galvų ir šmirinėjančios katės – vaikščiojom gerą pusdienį, norėdami išvaikščioti kiekvieną gatvelę.

Pavargę, bet laimingi palikome Dubrovniką ir pajudėjome link paskutinės stotelės Kroatijoje – mažytis pajūrio miestelis Plat – niekuo per daug neišsiskiriantis turistinis kroatiškas miestelis, kuriame palydėjome paskutinį savo Kroatijos saulėlydį – tokį pat įstabų, kaip ir kiekvieną vakarą šioj šaly. Sukirtome pajūry dėžutę ledų, ir, besijausdami kaip vaikai, pabėgę iš pamokų, šiek tiek pavydėjom sau. Kroatija mokėjo sužavėti, palikti neišdildomų įspūdžių ir užsiimti dalelę mūsų širdžių. Šiek tiek ilgimės, bet tuo pačiu su nekantrumu laukiame ką atneš kita savaitė ir kita šalis – Juodkalnija!

Statistika.

Nakvynės vietos:
– uostelio stovėjimo aikštelė šalia šv. Antano kanalo, Šibenike.
– kempingas Adriatic, šalia miestelio Primošten.
– stovėjimo aikštelė tarp uolų, netoli paplūdimio Omiš miestelio pakrašty x 2 naktys.
– mažai naudojama kaituotojų bazė šalia Pločė miesto x2 naktys.
– uosto stovėjimo aikštelė Dubrovniko pakrašty.
– pieva prie jūros Plat miestely.

Kiek gyvūnų prisijaukinom: 2 šunys – vienas kaulijo maisto kempinge, kitas palaikė kompaniją vaikščiojant pajūriu Plat mieste, ir 1 strazdas, tykojęs pavogti mūsų batoną.

Nin miestelio uostukas.

Raudoni Šibeniko stogai.

Saulėlydis Šibenike. Grižta žvejai.

Driežiukai, šmirinėjantys aplink.

Dalius alyvmedžių giraitėj.

nors nuotraukoj ir neatrodo toks status, bet čia tas žvyrkelis, nuo kurio Dalius nuvairavo atbulom.

pasakų miestelis Omiš.

Miestelio vaizdas nuo ant kalno įkurto forto.

Omiš miestelis, šalia upės tarp dviejų uolų.

mūsų žygis link upės kanjono.

sušilę, pavargę, bet vis dar laimingi 🙂

kai už lango lija.

kaituotojų mėgstama vietelė.

rytinė kava autobusiuke.

pietums – jogurtas su bandelėmis, su geriausiu vaizdu.

nakvynės vieta šalia Dubrovniko.

Dubrovniko siaurom gatvelėm.

išvaikščiojom senamiestį aukštyn žemyn.

senamiestyje džiūstantys skalbiniai.

po lietaus Dubrovniko uosteliuose šmirinėjantys krabukai.

paskutinis saulėlydis Kroatijoje.


Rašyti komentarą