Aštuntoji savaitė arba mūsų bulgariškos atostogos


5 ryto skamba žadintuvas. Viena akimi prasimerkiu:
– Dar lija? – klausiu Daliaus.
– Lyg nebe.
– Kelias sausas?
– Sausas.
– Išvažiuosim?
– Turėtumėm.
Abu ramiau atsidūstam ir apsiverčiam ant kito šono – galima toliau miegoti. Didžioji nakties audra praėjo.

Atsibundam jau po kelių valandų ir iš lėto vėl ruošiamės į kelią tolyn per Bulgariją. Šiandien planuojame aplankyti žymesnius Bulgarijos urvus. Pirmoji stotelė – urvas “Dievo akys”. Vingiuojam duobėtais keliukais, nelabai žinodami ko tikėtis. Privažiuojam stovėjimo aikštelę vidury pievos, nusėtą mašinomis, o šalia ganosi avių ir ožkų bandos. Pasistatome autobusiuką ir pasileidžiame pėsčiomis link urvo. Praeiname prekybininkų kioskelius ir staliukus, nukrautus įvairiausiais magnetukais, piešinukais ir kitais bulgariškais suvenyrais ir štai mums prieš akis gal 35 metrų aukščio įėjimas į urvą. Oho! – abu nedrąsiai einame vidun. Urvo sienomis aukštyn laipioja laipiotojai. Man žvelgiant į juos lengvai pakerta kojas, stebėti kaip aukštai jie užlipę, o Dalius, praktikuojantis laipiotojas, jau smalsiai dairosi – norėtųsi ir pačiam pabandyti. Keliaujame gilyn į urvą ir pakėlę galvas pamatome jas – dvi migdolo formos kiaurymes urvo lubose, per daugelį metų išgraužtas erozijos taip idealiai viena šalia kitos, jog nori nenori pagauni save žiūrint į dvi dideles akis. Pro jas veržiasi saulės spinduliai nušviesdami visą urvą.
– Neįtikėtina, – sakau Daliui, užvertusi galvą ir negalėdama atitrauti akių. Urvo didybė priverčia pasijausti tokiu mažu. Žingsnis po žingsnio einame per urvą ir artėjame prie kito jo išėjimo, dar didesnio – gal 45 metrų aukščio. Dėl šios galimybės urvą pereiti, jis bulgariškai oficialiai vadinamas “Prochodna”, kas paprastai reiškia “praėjimas”. Staiga pasigirsta stiprus klyksmas. Abu su Dalium susidarom – kas vyksta? Žiūrim į šonus, į laipiotojus, vienas į kitą, kai staiga nuo urvo viršaus pamatome krentantį žmogų, laimei, prisirišusį su virve. Uf, – lengviau atsikvėpiam. Pasirodo, ši vieta dar yra ir viena populiariausių tarp norinčių šokti su virve – vaizdai ir vieta tam tikrai nebloga. Paliekame urvo didybę bei šurmulį ir keliaujame takeliu tolyn – link netoliese esančio vienuolyno. Taip beeidami netyčia nuklystame nuo takelio ir atsiduriame užlipę ant urvo viršaus, prie tų pačių šokinėtojų. Nesupratę, kaip čia atsiradom, apsidairom dar į nuostabius supančius vaizdus ir per pievas grįžtame link autobusiuko. Bus dar tų vienuolynų. Atgal į kelią! Pakeliui dar sustojame prie kito pasivaikščiojimo tako vinguojančio palei upę Zlatna Panega, ir, keliaudami per tiltelius nuo vienos upės pusės prie kitos, dar geras pora valandų džiaugiamės gražia Bulgarijos gamta ir besiganančių ožkų draugija.
– Kur norėtum šiąnakt nakvoti? Ir ką dar pamatyti? – klausia Dalius, kai vėl grįžtame prie autobusiuko ir pajudame tolyn. Dardam duobėtais keliais. Mašinos aplinkui lekia, skuba, lenkia. Autobusiuko stogas skina negenėtų pakelės medžių lapus. Ieškau gerų vietelių apsistoti internete ir tuo pačiu mąstau, ką dar norėčiau šiandien pamatyti pati. Pagaunu save, jog džiugesys ir noras pamatyti kažką naujo jau gerokai prislopęs nei kelionės pradžioje. Nauji urvai, kriokliai, miesteliai, bažnyčios ar vienuolynai susiplaka į vieną didelį burbulą. Šiek tiek pavargau galvoti, kur vėl šiąnakt nakvosim. Smagų nuotykių jausmą po truputį užgožia jaudulys, ar bus saugu, ar kelias bus geras, ar duobėtas, ar stačiai vingiuotas.
– Žinai, man rodos, mums reikia atostogų nuo mūsų atostogų… – nedrąsiai ištariu Daliui, pati iki galo nesuprasdama savo žodžių. Ar įmanoma pavargti nuo kelionių?
Tyla.
– Žinai, aš jau irgi apie tai kurį laiką galvoju, – po kurio laiko ramiu balsu atsako Dalius, – man rodos, mums reikia tiesiog ramiai pailsėti.

Abu nusijuokiam, kaip, atrodo, neįtikėtina, jog visgi galima pavargti ir nuo įdomiausių kelionių ir persiplanuojam šiandienos maršrutą – keliaujame link kempingo netoli Veliko Tarnovo miesto. Ten tiesiog ilsėsimės ir nieko neveiksime. Pakeliui sustojame parduotuvėje apsipirkti maisto kelioms dienoms, kad nieko nepritrūktų ir niekur nereiktų važinėti, ir įvažiuojame į gražiai sutvarkytą kempingą.
– Kažkaip neatrodo bulgariškai, – pajuokaujam su Dalium prisimindami praėjusį kempingą, kuriame buvome apsistoję netoli Rilos vienuolyno. Iš tiesų – mus pasitinka sutvarkytas baseinas, graži, nupjauta žolytė, tvarkingi keliukai ir besišypsantys registratūros darbuotojai, puikiai šnekantys angliškai. Išsišnekame su jais ir išsiaiškiname, jog šį kempingą įkūrė britų pora, keliavę po Europą su kemperiu per savo povestuvinę kelionę, ir, atvykę į Bulgariją, nusprendė čia pasilikti ir įkurti kempingą.
Susirandame vietelę, kur įsikursime, ir pirmąjį vakarą nuoširdžiai nieko neveikiame. Pasidarome vakarienę ir tiesiog tinginiaujame džiaugdamiesi neribota elektra ir internetu.

Antrąją dieną prisiverčiam nueiti jau iki baseino. Lėtai plaukiojame ir mirkstame vandenyje, tiesiog džiaugdamiesi, kad nereikia niekur skubėti.
– Ne ką prasčiau už kokias atostogas Turkijoje, – žvalgydamiesi į nuo baseino matomus Bulgarijos kalnų tolius ir džiaugdamiesi šilta, dar rytine, saule, kalbamės. Kartais gerai pakeisti tempą ir tiesiog nieko neveikti. Vėl grįžtame į autobusiuką ir visą dieną praleidžiame pasiilgtame feisbuke ir žiūrėdami youtube filmukus. Smegenys, rodos, pasiilgo nereikšmingos informacijos ir siurbia ją visu greičiu.

Išaušta trečioji diena. Į galvą vėl po truputį grįžta mintys apie kelionę toliau.
– Kaip darom su Portugalija? – klausiu Daliaus. Pirminis ir pagrindinis mūsų planas buvo apkeliauti Balkanus. Tai jau baigiame įgyvendinti. Antroji, papildoma, plano dalis – keliauti per Slovėniją ir Italiją palei Alpes ir per Ispaniją pasiekti Portugaliją.
– Nežinau. Bus labai karšta, – atsako Dalius, bandydamas gaivintis jau nuo dabartinio karščio. – Dar tik birželis, reikėtų karščiausius vasaros mėnesius pratempti kažkur Alpėse, dar prieš važiuojant link Ispanijos.
Abu susimastom. Mintyse galvojam visus variantus, kaip būtų įmanoma padaryti. Esam šiek tiek pavargę. Ir nuo nuolatinio važiavimo, ir nuo karštų orų. O keliauti po Alpes, kad ir kaip įspūdingai gražu ten būtų, gali varginti dar labiau. Abu atsidūstame. Ar tai reiškia, kad jau keliaujame namo? Ar mūsų ilgai lauktos atostogos baigiasi anksčiau laiko?
– Gerai. Pamirškim Portugaliją, pamirškim autobusiuką, – keisdama temą sakau Daliui. – Ši kelionė ir šis laikas yra mūsų. Nesam nieko niekam įsipareigoję. Vasara dar tik prasideda. Kokią šalį iš visų visų dar neapkeliautų norėtum aplankyti labiausiai?
Tyla. Galvoje verčiu visas svajonių šalis ir aš. Australija? Kanada? Peru? Balis? Abu susižiūrim vienas į kitą ir ištariam vienu metu:
– ISLANDIJA!
Juokiamės, nes visa tai atrodo absurdiška. Ar mes galim taip viską pakeisti ir išskristi į Islandiją? Taip tiesiog? Imti ir visiškai pakeisti planus?
O kodėl ne?
Šiek tiek nedrąsiai, netikėdami, kad kažkas iš to išeis pradedame rinkti informaciją: ieškom, kiek gali kainuoti bilietai, kiek dienų ten galėtume būti, kokius žygius įveikti geriausiai, ką labiausiai norėtumėm pamatyti ir kaip geriausiai po salą keliauti. Rašome pažįstamiems, buvusiems ir keliavusiems po Islandiją – tai kaip ten viskas? Jei planuojame eiti į žygį – kiek ir kokio maisto reikėtų pasiimti? Ar visa tai tilps į lėktuvo bagažą? Kiek pinigų tam reikia paskirti? Man dar reikėtų naujų žygio batų, kadangi senieji baigia suplyšti.. Skaitydami apie skirtingas Islandijos vietas, visiškai pasimetame tarp islandiškų pavadinimų, nes jie visi skamba taip pat sudėtingai. Galiausiai pavyksta susidaryti preliminarų planelį – beveik dvi savaitės Islandijoje su skrydžiu ir bagažu mums kainuotų beveik tiek pat, kiek du mėnesiai keliauti autobusiuku po Balkanus.
– Ką darom? – juokiamės su Dalium. – Pasukam savo kelionę visai kitu kampu? – klausiu.
– Bet čia juk Islandija! – juokiasi Dalius. Prisimename, kaip dar prieš porą metų abu žiemos vakarais sėdėdavome palinkę virš Islandijos žemėlapio ir svajodavome apie kelionę link ledyno. Tą vasarą pasirinkom keliauti į Švedijos šiaurę ir visai nesigailėjom, tačiau Islandijos svajonė taip ir liko kirbėti giliai širdyse.
– Perkam bilietus?
– Perkam!
Ir štai, netikėtai pasisukus mūsų kelionės planams, mūsų kišenėse nugula bilietai į Islandiją rugpjūčio mėnesiui 11-ai dienų.
– O tai kas dabar? – klausiu Daliaus.
– O dabar iš lėto keliausim namo! – nusijuokiam abu ir jau su nekantrumu laukiam tolimesnių nuotykių.

Ketvirtąjį rytą vėl išsiruošiame keliauti. Galvoje jau naujos mintys, jaučiamės pailsėję ir gerai “persikrovę”. Patys dar pilnai nesuprantam, kaip viskas taip pasisuko, bet grįžtam į kelią su nauja energija ir tikslais. Šios keturios poilsio dienos buvo labai reikalingos. Atsisveikiname su kempingu ir pajudame toliau grožėtis Bulgarijos gamta. Aplankome Devetashka urvą, kuriame randama įrodymų, jog dar prieš 70 000 metų čia gyveno Akmens amžiaus žmonės, o dabar čia gyvena beveik 30 000 šikšnosparnių. Įeiname į įspūdingo dydžio urvą, per kurį teka upelis ir veši augmenija.
– Jei būčiau akmens amžiaus žmogus, aš čia irgi apsigyvenčiau, – sakau Daliui, nustebusi žvalgydamasi po urvą. Švelni šviesa, nušviečianti aukštas urvo sienas, čiurlenantis upelis ir virš galvų skraidančios kregždutės kažkodėl sukuria neįtikėtiną jaukumo jausmą. Didžioji dalis urvo šiuo metu neprieinama lankytojams, kad netrukdytų ir negąsdintų ypatingai retų ir saugomų šikšnosparnių rūšių gyventojų. Iššniušktinėjame galimas prieiti vieteles ir pajudame tolyn.
Keliaujame toliau link Krushuna krioklių. Čia mus užklumpa stiprus lietus, tad einame tik trumpais tarpais, kai nelija, o kai vėl prasideda liūtis, šokame slėptis pavėsinėse. Kas turėjo būti 20 minučių pasivaikščiojimas, išsitempė į ilgiau nei valandos nuotykį, stengiantis prieiti krioklius galutinai neperšlapus. Laimei, mums pavyko, o ir kriokliai nustebino savo grožiu. Lietui praslinkus, laimingi grįžome į autobusiuką.
– Kur šiąnakt nakvosime? – vėl iškyla jau primirštas klausimas. Interneto pagalba randame vieną viešbutį Belene miestelyje, kuris skelbiasi, jog už nedidelį mokestį, leidžia savo stovėjimo aikštelėje pernakvoti kemperiams. Turėtų būti ir dušai, ir elektra. Puiku! Pajudame link jo. Keliai vis prastėja, važiuojam keistomis vietomis, palei spygliuotą tvorą, kai suprantame, kad važiuojame šalia Belene atominės elektrinės. Įvažiuojame į mažytį miestelį, žmonės žiūri į mus, o mes keliaujam tolyn.
– Ar šitoj vietoj bus viešbutis? – klausiu Daliaus.
– Aš tikiuosi..
Ir štai privažiuojam didelį viešbutį ant Dunojaus kranto. Pasistatom autobusiuką ir keliaujam į vidų.
– Hello, do you speak English? – klausiam registratūroje esančio vyro. Šis pasimeta, parodo pirštais dvi minutes ir pabėga į kitą kambarį. Grįžta kartu su jaunesne mergina.
– Hello, – sveikinasi su mumis ji angliškai.
– Hello, – atsakome jai nudžiugę, – we found on the internet, that we can stay in our campervan at your parking, right? – klausiame jos.
– Internet..? – klausiamu veidu žiūri ji į mus.
– Yes, we found on the internet that we can park our campervan here, right? – bandom paaiškinti.
– Aha, internet! – atrodo, kad suprato, ką norime pasakyti. – Here, internet, – rodo ji mums į šalia esantį kompiuterį, kad pasinaudotume juo. Nesusišnekėjome.
– No, campervan. Camper. Can we park our camper? – iškėlę rankas, bandome pavaizduoti kemperį.
Šalia stovintis vyriškis, rodos, mus suprato. Kažką pasako merginai ir puola kažkam skambinti. Pašneka keletą minučių, vėl pasako kažką merginai, ir ši vėl atsisuka į mus:
– Yes, you can stay. Campervan ok. 5 euros, – šypsosi.
– Ok, – apsidžiaugiam mes. Sumokam 5 eurus ir užpildom trumpą anketą su savo duomenimis. – Electricity?
Tiek vyras, tiek mergina žiūri į mus nesupratę.
– Can we use electricity? Elektra? – vėl perklausiam mes.
Abu pagūžčioja pečiais. Suprantam, kad nieko nebus. Dušo tikriausiai irgi galime nesitikėti. Padėkojame, grįžtame į autobusiuką ir įvažiuojame į viešbučio kiemą.
– Bent jau bus saugu ir ramu, – nusijuokiam abu. Pradeda stipriai lyti, tad susiruošiam anksti miegoti.

Rytas išaušta jau sausesnis. Greitai susiruošiam ir keliaujam tolyn. Šiandien, vingiuodami keliu palei Dunojų, atsisveikiname su Bulgarija – laukia Rumunija. Atsidžiaugiam pilnais laukais žydinčių saulėgražų, privažiuojam Ruse miestą, ir, anksčiau vadintu “Draugystės tiltu”, finansuotu dar Tarybų sąjungos, žvalgydamiesi į visas puses, pervažiuojame per platųjį Dunojų į Rumuniją.  Kurį laiką palaukiame prie sienos, kol pasieniečiai, net nelabai atidžiai pažiūrėdami per rankas perleidžia mūsų pasus, ir įvažiuojame į šalį. Sustojame pirmoje degalinėje nusipirkti kelių vinjetės.
– Hello. Road vignette, please, – sakome degalinės darbuotojai.
Ši beveik nešneka angliškai. Ištraukia mums atspausdintą a4 formato lapą, ant kurio nupiešti keli skirtingi automobiliai, nurodyti vinječių tipai ir kažkas paaiškinta rumuniškai. Pasimetę su Dalium žiūrime į paveiksliukus. Šalia A tipo nupieštas paprastas automobilis, prie B tipo – šiek tiek didesnis, lyg primenantis autobusiuką. Spręndžiam, ar mes A ar B tipo.
– Car? – klausia mūsų darbuotoja, kur pasistatėm mašiną. Parodom, kad šiek tiek toliau. Ji išeina iš degalinės, nužiūri mūsų autobusiuką, pagūžčioja pečiais, ir klausia mūsų – A ar B?
– Gal imam B? – sakau Daliui. Bus brangesnė, gal tiks.
– Bandom, – atsako Dalius ir parodo darbuotojai, kad pirksim B. Ši suveda mūsų duomenis į sistemą, susimokame ir išeiname. Įsėdam atgal į autobusiuką ir pradedu ieškoti internete, kuo skiriasi A ir B tipas.
– Nusipirkom vinjetę krovininėms mašinoms, – juokiuosi. Pasirodo, A tipas yra visi lengvieji automobiliai (tame tarpe ir mūsų), o B tipas yra skirtas visoms krovininėms mašinoms iki 3,5 tonos. – Ką darom? – klausiu Daliaus.
– Įdomu, kaip jie traktuoja tuos tipus. Ar B tipas padengia A tipą, ar jie, nuskaitę, kad esame lengvoji mašina, nuspręs, kad neturime A tipo vinjetės ir išiųs baudą? – svarsto Dalius.
– Neįsivaizduoju, – atsakau. – Bet galim internetu nusipirkti dar ir A tipo.. – pasiūlau.
– Nusiperkam, bus ramiau, – nusijuokia Dalius. Taip ir padarom. Keli paspaudimai ir jau gaunu patvirtinimą elektroniniu paštu, kad vinjetė nusipirkta.
– Galėjom tą padaryti ir nevažiuodami į degalinę, – juokiuosi. Dabar turim dvi vinjetes.
– Nieko, bus investicija į Rumunijos kelius, – nusišypso Dalius, dardėdamas keliu tolyn ir bandydamas visaip išvengti kelių duobių bei nelygumų.
Užtrunkam, kol šiaip ne taip apvažiuojam Bukareštą, ir pajudam link mažo Berca miestelio į šiaurės rytus nuo sostinės. Važiuojame pro žalias žalias kalveles, supančias kelią iš visų pusių, saulė iš lėto leidžiasi ir mes privažiuojam mažyti kempingą. O jame – visas kemperių miestelis! Gal dvidešimt vokiečių senukų kemperių, rodos,  iš niekur suvažiavę į šią nuošalią vietelę. Kempingas įsikūręs šalia žymiųjų Rumunijos purvo vulkanų – bandysim juos apžiūrėti rytoj. Šįvakar įsikuriame kempinge, pasidarom vakarienę ir ilsimės po ilgo važiavimo. Staiga kažkas pasibeldžia į autobusiuko duris. Atidarom:
– Hello. Campfire in 5 minutes, – praneša kempingo savininkas ir nusišypsojęs nueina prie kito kemperio.
– Campfire? – nudžiugusiomis akimis žiūri į mane Dalius. Pagaliau! Pagaliau mes Rumunijoje, kurioje, skirtingai nuo visų kitų mūsų aplankytų šalių, galima drąsiai kurenti laužus be jokių apribojimų. Pasiimame kėdes ir nueiname prie laužo, kur burys vokiečių senukų jau traukia laužo dainas.
– Panašu, kad Rumunijoj mums patiks.. – nusijuokiam susidairę su Dalium ir, grožėdamiesi laužu, patogiau įsitaisome kėdėse.

STATISTIKA.

Nakvynės vietos:
– Kempingas Veliko Tarnovo x4 naktys.
– Viešbučio stovėjimo aikštelė Belene miestuky.
– Kempingas netoli Berca Purvo vulkanų.

Autobusiukas po naktinės liūties. Aplinkui sklando maži debesiukai.

Urvas “Dievo akys”.

Didingas urvo vidus.

įspūdingas vaizdas.

Išėjimas iš urvo. Ant sienų matosi kopiantys laipiotojai

šuolis su virve nuo urvo viršaus.

Išėjimas iš urvo.

keliaujam Bulgarijos pažintiniais takais.

sutikom ožkų!

žvaigždėtas dangus kempinge.

Ilsimės kempinge.

Devetashka urvas.

urvo gyventojas.

Džiaugiamės urvo žaluma.

Krishuna kriokliai.

laukiam, kol nustos lyti.

Keliaujam aplink krioklius.

Krishuna kriokliai.

bėgam nuo lietaus 🙂

pirmasis saulėlydis Rumunijoje.

Vokiečių kemperių užgultas kempingas ir mūsų mažasis autobusiukas.

laužas ir dainuojantys vokiečių seniukai.

vakaro laužas.


Rašyti komentarą