Devintoji savaitė arba paslaptingoji Transilvanija II dalis


Rytas. Budinamės. Pro autobusiuko liuką prasiskverbiantys saulės spinduliai glosto veidus ir palengva žadina mus.  Kaip ir kiekvieną rytą kelionėje trumpam pasimetu, kur esame. Pakeliu galvą, pažiūriu pro užuolaidos kraštelį. A! Sigišoara senamiestis. Stovėjimo aikštelė. Viskas vėl susidėlioja į vietas.

– Ar kada nors įsivaizdavai, kad atsibusi turistinio miestelio Rumunijoje senamiestyje, stovėjimo aikštelėje? – šmaikščiai klausiu Daliaus, iš šono supratusi gyvenimo autobusiuke absurdiškumą. Kiekvienas toks rytas manęs vis dar nenustoja stebinti.

– Tikrai ne, – nusijuokia kątik nubudęs Dalius.

Iš lėto keliamės, Dalius užkaičia kavinuką. Aš įsitaisiau patogiau lovoje. Galime niekur neskubėti – vakar, atvykę prieš vakarą, susimokėjome už stovėjimą aikštelėje 24-ioms valandoms. Stovėjimo aikštelę prižiūrinčiam darbuotojui, rodos, visai neatrodė neįprasta, kad mes čia ir miegosime. Atitraukiu užuolaidas, kad pažiūrėčiau, ar jis jau atvyko į darbą ir ar nežiūri į mus kreivai.

– Kas čia dabar? – nustembu, ant lango pamačiusi iš lauko priklijuotą lapuką.

Atsidarau langą, užkišu ranką ir nusiklijuoju tą lapuką. Viskas atspausdinta rumuniškai, išskyrus vieną laukelį, kuriame ranka užrašyti mūsų autobusiuko numeriai. Abu puolame prie telefonų, įsijungiame Google Translate ir bandom verstis: Sigišoara miestas, stovėjimo aikštelė, nurodytas kažkoks straipsnis ir adresas, kuriuo reikia atvykti, jei norime išvengti 100 eurų baudos.

– Tu tikra, kad mes susimokėjom už stovėjimą 24 valandoms? – žiūri į mane Dalius. Vakar už stovėjimą sumokėjau aš.

– Man rodos. Ten buvo parašyta, kad ‘Day = 5 lei’. Vadinas už parą sumokėjom 5 lėjas, – bandau prisiminti.

– O buvo parašyta, kad mokama už ‘Day’, ar ’24 hours’? – jau šypsodamasis klausia toliau.

– Nepamenu, man rodos, kad ‘Day’, bet tai koks skirtumas? – nesuprasdama, aiškinu.

– Toks, kad ‘Day’ tai dažniausiai būna iki tos dienos vakaro, o ne už visą parą, – jau šiek tiek juokiasi Dalius. – Panašu, kad būsim gavę baudą..

Lengvai pasimetu. Kaip čia taip dabar? Gi turi būti mokama už visą parą. Ar turėjom atsikelti prieš 7 valandą ryto ir bėgti susimokėti? Kažkokia nesamonė. Pikta keliuosi ir jau ruošiuosi eiti aiškinti visą teisybę stovėjimo aikštelės darbuotojui. Dalius eina kartu.

– Do you speak English? – klausiu priėjus prie darbuotojo.

– Yes, – atsako jis.

– What does this mean? – klausiu, rodydama lapuką nuo lango, – we have paid for parking, – bandau įrodinėti tiesdama ir apmokėjimo kvituką.

– Yes, you paid for parking yesterday, – paaiškina jis, – not for today, – ramiu balsu išdėsto.

Vadinasi Dalius buvo teisus. Sumokėta tikrai ne už 24 valandas, o tik už vakarykštę dieną.

– What can we do? – sunerimusi klausiu darbuotojo. Galvoje jau mąstau, kokio dydžio baudą galėtume gauti ir kiek laiko užtruksime, kol reikės kur nors nuvykti, kad ją susumokėti.

Vyriškis pažiūri į savo laikrodį.

– Too late, – nugirstu. Ką reiškia too late? Ką mums dabar daryti? Toliau žiūriu klausiamu veidu į jį.

– Two lei, – patikslina jis. Aaa! Ne taip nugirdau. Dvi lėjos. Beveik 50 euro centų. Greitai paduodu jam dvi lėjas, šis įkišą jas į aikštelės mokėjimo aparatą, ir ištiesią mums čekiuką.

– That’s it? – klausiu jo. – What about that address on the paper? – prisimenu, jog lapelyje buvo nurodyta, kad turime atvykti tam tikru adresu.

– You just go, – atsako vyriškis ir viena ranka demonstratyviai sulamdo lapuką.

Stoviu vietoje dar šiek tiek pasimetus, kas čia įvyko. Panašu, kad pasisekė – baudos išvengta.

– Įsivaizduoji, – sako Dalius, mums jau grįžtant prie autobusiuko, – jis dar tyliai turėjo prieiti ryte užklijuoti tą lapuką, kad nepažadintų mūsų, – juokiasi. Nusijuokiu ir aš, įsivaizduodama kaip rūpestingai tas lipdukas buvo užklijuotas ant mūsų stiklo.

Įsėdam į autobusiuką ir jau linksmesni pajudam toliau. Sigišoaros šiandien jau užteks. Keliaujam tolyn link Turda miestelio, kur aplankėm įspūdingąsias Turdos druskos kasyklas. (Pilną aprašymą apie šį vizitą Salina Turda galite skaityti čia).

Sužavėti druskos kasyklų keliaujame toliau. Labai toli šiandien nevažiuosime, tik atistraukiame nuo miestelio iki šalia esančio įspūdingo dydžio Turda tarpeklio. Esame nusižiūrėję vietelę nakvynei šalia pat šio tarpeklio. Išsukame iš autostrados, vietiniais keliukais artėjame link planuojamos nakvynės vietos, kai paskutinįjį kilometrą keliukas pradeda leistis žemyn neįtikėtinai stačiai. Neturėdami kur dėtis, iš lėto važiuojam tuo stačiu vinguriuojančiu keliuku iki apačios. Išlipame. Besidairydami vaikštom aplink.

– Liekam čia? – klausiu Daliaus.

– Nežinau, galim, – be didelio entuziasmo atsako jis. – Ką tu manai?

– Nežinau, – atsakau ir aš.

Vieta tikrai labai graži. Įkurta stovėjimo aikštelė. Pasivaikščiojimo takai visai čia pat. Šiuo metu aplink stovi dar daug kitų mašinų, bet, tikėtina, vakare jos visos išvažiuos. Turėtų būti ramu, bet abu jaučiamės kažkaip ne taip, kažkas lyg neramina.

– Ar tu irgi negalėsi ilsėtis nerimaudamas, kaip reikės atgal į tą statų kalną įvažiuot su autobusiuku? – perpratusi, ko nerimauju aš pati, klausiu Daliaus

– Aha… – šypsodamasis atsako.

– Važiuojam iš čia dabar?

– Važiuojam, – juokiamės abu.

Šokam atgal į autobusiuką ir, kol dar šiltas variklis, pasileidžiam stačiai į kalną, kuriuo nusileidome. Trečia pavara, antra pavara, paskutinis posūkis, sulėtėjimas, iiir – yra! Užkilom! Abu lengviau atsidūstam.

– O ir čia visai nebloga vieta nakvynei! – rodau į pievą, šalia kurios sustojame, kalno viršuje. Tiesiai su vaizdu į tarpeklį. Pavažiuojame toliau per pievą, ir sustojame nuošalesnėje vietelėje, atokiau nuo kelio.

– Dar geriau nei ten apačioje! – juokiasi Dalius ir, radęs šalia esančią laužavietę, puola rinkti šakų laužui.

Čia ir įsikuriame. Kurendami laužą stebime saulėlydį, kol aplinkui čia pat virš galvų skraido čiurliai. Dėl tokių vakarų ir vietų kaip ši, mes ir išvažiavome į šią kelionę: laisvė, gamta ir visiška ramybė. Saulei nusileidus, laimingi sukrentame miegoti.

Kitą rytą, gerai išsimiegoję ir išsitinginiavę, patraukiame link pačio tarpeklio pėsčiomis. Vėl žemyn nuo kalno ir štai jau artėjame prie upės. Susimokame simbolinį mokestį už įėjimą į rezervatą ir pasileidžiame į žygį. Pora valandų kelio per kanjoną palei upę, supamą aukštų, iki 300 metrų siekiančių uolų.

Vidurdienio saulė jau kepina į nugaras, tad pasileidžiam atgal link autobusiuko. Užpuškuojam atgal į statų kalną ir, isėdę į visiškai prikaitųsį autobusiuką, atsidarę visus langus, jau lekiam tolyn. Šiąnakt apsisotojame mažame kempinge netoli Alba Iullia miesto.

Išaušta naujas rytas ir jau laukia nauji nuotykiai – keliaujam link Rapa Rosie. Rumunai skelbiasi, jog tai žymus gamtos rezervatas, tačiau geras 20 minučių link jo dardam senu duobėtu ir neprižiūrėtu žvyrkeliu. Tolumoje kaupiasi audros debesys. Privažiuojam stovėjimo aikštelę, o prieš mus – didelė raudono smėlio siena, per ilgus metus erozijos išgraužta įvairiausiomis, it smėlio pilys, formomis. Jos aukštis – beveik 100 metrų, o plotis driekiasi apie 800 metrų. Greitai šokame iš autobusiuko, pereinam išdžiūvusią upelio vagą ir keliaujam arčiau sienos – reikia skubėti, kad spėtume iš čia pasišalinti dar prieš užslenkant audrai. Užkopiam dalį takelio stačiai į kalną, padarom keletą nuotraukų, ir sukamės keliauti atgal – iki galo net nespėjame suvokti šio reiškinio didybės. O būtų galima bent keletą valandų vaikščioti aplink jį tam skirtais pasivaikščiojimo takais. Dar nuseku šį grožį akimis nuvažiuojant tolyn žvyrkeliu, įsukame į miestelį, sustojame parduotuvės stovėjimo aikštelėje ir prasideda negailestinga liūtis – aplinkui viskas aptemsta ir gerą pusvalandį pila lietus siautėjant galingam vėjui. Lengviau atsidūstam suspėję ir, išnaudodami progą, nuo vėjo siūbuojančiame autobusiuke papietaujame.

Ilgainiui liūtis aprimsta ir mes vėl traukiame į kelią – šįkart link Hunedoara miesto. Čia mūsų laukia Huniadų pilis arba dar kartais vadinama Korvino pilimi.

– Va čia tai pilis! – mums atvykus džiaugiasi Dalius.

Iš tiesų – pilis atrodo kaip tokia, kokią ir įsivaizduotum kalbėdamas apie tikrą pilį – su daug bokštelių ir ilgu tiltu į pilį. Iššniukštinėjom visas karalių menes, kankinimo kambarius, rūsius, bokštus ir kambarėlius. Beskaitant pasakojimus ir legendas apie kankinimo įrenginius, mirties bausmes ir duobes su meškomis, į kurias būdavo metami nusikaltėliai, tik pasitvirtina žiauriųjų viduramžių vaizdas galvoje. Tikriausiai iki galo atsikratėm visų užsilikusių vaikystės svajonių apie gyvenimą pilyje, bet bent jau smagiai praleidome laiką po ją bevaikščiojant.

Tai buvo pasuktinis suplanuotas aplankyti objektas Rumunijoje. Beliko šįvakar dar nuvažiuoti iki kempingo, esančio arčiau sienos su Vengrija. Po truputį pradeda temti, tačiau pasirįžtame važiuoti.

– Kelias geras, turėtumėme nuvažiuoti be problemų, – užtikrintai sako Dalius, lėkdamas naujai sutvarkytu keliu, kas Rumunijoje nėra dažnas vaizdas.

Taip keliaujame gerą valandėlę kai staiga naujas asfaltas visiškai netikėtai virsta senu duobėtu išgriūvusiu kadaise asfaltuotu keliuku. Važiuojame toliau, tikėdamiesi, jog gal tai tėra trumpa nesutvarkyta atkarpa, tačiau netrukus pradedame važiuoti į įkalnę, o duobėtas asfaltuotas keliukas virsta pradėtu tvarkyti žvyrkeliu, be jokių šoninių atitvarų.

– Gal nevažiuojam? – išsigandusi klausiu Daliaus. Temsta. Pradeda lynoti.

– Įvažiuosim, – šiek tiek sunerimęs ir pats, bet vistiek užtikrintai, sako Dalius.

Priešais mus į tą patį kalną iš lėto sunkiai puškuoja sunkvežimis. Aplinkui daugiau jokių mašinų. Mes įsikandame jo, ir niekur neskubėdami ir per daug nuo jo nenutoldami bei net nebandydami aplenkti, iš lėto kylame ir mes. Serpantinas po serpantino, posūkis po posūkio, sekdami jo vėžiomis, iš lėto sėkmingai pasikiame kalno viršūnę ir pradedame leistis. Paskutinioji kalnų perėja Rumunijoje. Abu lengviau atsidūstam ir pasileidžiam į nuokalnę – įveikėm ir Rumunijos kalnus!

Nepaisant didžiulio Rumunijos skaudulio – nesutvarkytų kelių – ši šalis mums abiems paliko labai didelį įspūdį. Iš jos tikėjomės galbūt mažiausiai, nuolat prieš kelionę girdėdami legenas apie skurdą, čigonus ir vagystes, kurios visos realybėje pasirodė esančios klaidingos. Tai šalis, turtinga savo istorija, kultūra ir gamtos grožiu. Kaip ir Lietuva, šiemet Rumunija švenčia savo 100 metų jubiliejų nuo šalies suvienijimo. Romai šioje šalyje tesudaro 3% populiacijos ir , kaip mums pasirodė, yra gerai integruoti į visuomenės gyvenimą. Keliaujant nejautėme jokio nesaugumo jausmo. Savo kalba, primenančią italų, ir savo svetingumu bei šiltu būdu, jie lengvai užkariavo mūsų širdis ir keliaudami po ją ne kartą vienas kitam kartojom – čia mes dar sugrįšim! Rekomenduojam ir visiems!

STATISTIKA.

Nakvynės vietos:

– Pieva šalia Turda tarpeklio.

– Kempingas Aurel Vlaicu, netoli Alba Iulia miesto.

– Kempingas Remetea miestelyje x 2 naktys.

puiki nakvynės vieta ant kalnelio šalia Turda tarpeklio

su vaizdu į Turda tarpeklį

pasivaikščiojimas kanjonu palei upę

keliukai skirtinguose upės krantuose sujungti tilteliais

Rapa Rosie - natūraliai susiformavusi raudono smėlio siena

Korvino pilis - būtent tokia, kokią dažnai įsivaizduojam kalbėdami apie "pilį"

pilies laiptinių vitražai

vidinis pilies kiemas

pilies kambariukai

besižvalgant pro bokštus

storos pilies sienos ir gilios palangės

Dalius puikiai tinka prie pilies dekoracijų :)

 


Rašyti komentarą