Kaip mūsų gyvenime atsirado autobusiukas?


Buvo žiemos pabaiga, o gal jau ir ansktyvas pavasaris. Mudu su Dalium buvome pažįstami gal tik porą mėnesių. Tuo metu mūsų mėgstamiausias užsiėmimas būdavo vaikščioti. Tiesiog vaikščioti ir daug kalbėtis. Ir taip vieną vakarą pėdinant Nemuno krantine ir bekalbant apie kiekvieno iš mūsų svajones ir planus, abu netyčia prasitarėm, jog būtų nuostabiai nuostabu vieną dieną įsigyti autobusiuką ir tiesiog išvykti į kelionę. Dar, pamenu, pridūriau, kad jei jau keliauti, tai ne šiaip kokiai savaitei, o pusei metų! Abu sukrizenom nuleisdami tokią svajonę juokais, suprasdami, kad nu gi niekas taip nedaro ir tikriausiai ir mes to niekada neįgyvendinsim. Nusijuokėm ir ėjom toliau.

Ėjo mėnesiai po mėnesio, pavasarį keitė vasara, šilti vakarai ir savaitgaliai netruko pralėkti, kai vėl užslinko ruduo ir žiema. Mudu su Dalium jau gyvenom kartu. Užsisukę kasdienybėj ir grįžę po sunkių darbo dienų, gulėdavom vakarais bejėgiai ir svajodavom apie kalnus. Apie žygius. Apie laisvę klajoti ir miegoti po atviru dangumi. Apie visišką nepriklausomybę. Svajodami užmigdavom ir pabudę nuo cypiančio žadintuvo dar tamsoje vėl ruošdavomės į darbus. Kalnai ir žygiai likdavo toli. Diena iš dienos jėgų likdavo vis mažiau, o svajonės vis dažniau kirbino galvas.

Taip slenkant savaitėms, vieną vakarą vėl prisiminėme autobusiuką ir šįkart visiškai rimtai savęs paklausėm: “o kodėl ne?”. Mintys sujudo galvoje ir nors, žinoma, atsakymų į klausimą “kodėl ne?” radome nemažai, bet uždavę sau klausimą “kodėl taip?” supratom, jog reikia bent pabandyt. Ir čia viskas pajudėjo.

Susidėliojom prioritetus, kur kasdieninėse išlaidose būtų galima sutaupyti pinigų kelionei ir autobusiukui. Pradėjom sekti skelbimus ir planuoti, kur ir kokį geriau jį pirkti. Nukreipėm visas jėgas svajonės link ir tiesiog gyvenom ja. Kol vieną dieną liepos mėnesį, Dalius sušuko: “Egle, radau!” Tarp visų skelbimų tūnojo vienas – mažo raudono autobusiuko, kuris kaip tyčia, buvo toks, kokio ir ieškojom. Nuvykę apžiūrėti, jį ir nusipirkom. Jo tuometinis savininkas tik palinkėjo: “Tik nesugalvokit taip imti ir važiuoti pusei metų. Pirma, paimkite kibirą meilės ir įdėkite į jį. O tada jau galėsite važiuoti kur tik panorėsite!” Tą vakarą grįžom namo per didžiausią liūtį Vilniuje užtvinusiomis gatvėmis, iki galo tikriausiai patys nesuprasdami, kas įvyko.

Dar pamenu, kitą rytą žiūrėjau pro langą į jį, stovintį gatvėje, ir negalėjau patikėti, kad jis jau mūsų. O tuomet ir prasidėjo didysis pasiruošimas kelionei: kiekvienas laisvas savaitgalis buvo skiriamas autobusiuko išbandymams, pravėžinimams, remontams, tvarkymams ir galvojimams, ką čia dar pagerinus. Kadangi tinkamo garažo jo aukščiui neturėjom, laisvadieniais važiuodavom į mišką, į sodą, ar kur nors, kur galėtumėme ramiai visą dieną praleisti prie jo krapštydamiesi. Per lietų ar per sniegą. Kiekvienąkart radus gedimą ar sulūžus kokiai daliai apimdavo liūdesys, o kiekvienąkart, kai kažką sutaisydavom ar pagerindavom priartėdami arčiau to, kokį jį įsivaizdavom, apimdavo didelis džiaugsmas. Neįtikėtinai geras jausmas užplūsdavo ir pamačius jį rytais išeinant iš namų į darbą, ar jau grįžtant namo po sunkios darbo dienos, stovintį jį prie namo, lyg laukiantį, kada, greičiau, į kelionę. Kasdieninis priminimas, jog ta svajonė jau visai čia pat!

Man rodos, kad per visą tą laiką į jį įdėjom tikrai ne vieną ir ne du kibirus ar net statines meiles – jis mums tapo kaip tikri namai. O dabar, praėjus jau daugiau nei dviems metams nuo to pasivaikščiojimo Nemuno krantine, mes ruošiamės į kelionę. Šįkart jau kaip šeima – vyras ir žmona. Planas – pusei metų! Važiuojam!


Rašyti komentarą