Ketvirtoji savaitė arba pro Albaniją į Graikiją

2018 m. gegužė 27 d.

Maža dalis prekių, kurias galima nusipirkti iš pakelės prekeivių Albanijoje:
– Apelsinai
– Arbūzai
– Pomidorai
– Agrastai
– Šuniukas ar jau suaugęs šuo
– Gyva višta ar gaidys
– Kanarėlė
– Jūrų kiaulytė
– Virtuvinė kriauklė
– Automobilis.

Ketvirtoji savaitė prasideda ir mes – Albanijoje. Prisiklausę ir prisiskaitę apie linksmybes Albanijos keliuose ir sunkiai perkandamus vietinių vairavimo įpročius, nutarėme pirmąją naktį šioje šalyje gerai išsimiegoti ir vos įvažiavę, apsistojome kempinge. Pailsėję ir atgavę jėgas, kitą rytą patraukėme į kelią – pradinis tikslas buvo apsistoti kažkur arčiau sienos su Graikija. Visi mitai ir legendos apie kelių eismo taisykles ir jų nebuvimą Albanijoje pasitvirtino – pirmąją pusę kelio per šalį negalėjome patikėti savo akimis, kas vyksta keliuose: visi važiuoja kas kaip nori, siauras keliukas laisvai gali tapti keturių eismo juostų greitkeliu su papildoma juosta per vidurį parkingui, pėstieji bėga per kelią bet kur, dviratininkai išnyra iš netikėčiausių vietų, žmonės stovi šalikelėse ir pardavinėja viską, nesvarbu, ar tai paprastas keliukas ar autostrada, o pati autostrada pilna duobių su leistinu 40km/h greičiu. Gyvenimas gatvėse ir keliuose tiesiog verda!

Pervažiavę maždaug pusę kelio pradėjome apsiprasti su vietine važiavimo kultūra, o pavažiavus dar piečiau, akį jau labiau traukė pasikeitęs reljefas ir nuostabi Albanijos gamta – įspūdingi kalnai ir smaragdinės upės – ne ką nusileidžia Kraotijai ar Juodkalnijai. Nors bevažiuodami visgi ir nusprendėm, kad gal gi pervažiuokim per sieną į Graikiją dar šiandien ir ramiai atsipūskim nuo chaoso keliuose, į Albaniją pažadėjom sau dar sugrįžti – bent jau į kalnus. Ilgai buvusi uždara valstybė, šiandien Albanija dar šiek tiek atsilieka nuo kaimyninių šalių ekonomika ar turizmo vystymu – nors kiek girdėjome atsiliepimų iš daugiau apkeliavusius šią šalį, visi negaili pagyrimų gamtos grožiui ir žmonių nuoširdumui.

Atsisveikindami albanai pasienyje dar rimtais veidais tyrinėjo mūsų pasus, apžiūrėjo autobusiuką, paprašė atsidaryti visas duris, su savo lazdele padaužė mūsų atsarginę padangą, atidžiai viską iššniukštinėjo ir nenoriai paleido važiuoti. O privažiavus Graikijos pasieniečius, šie linksmai tik žvilgtelėjo į mus, į pasus, ir paklausė:
– Where are you going?
– Greece! – atrėžė Dalius.
– Of course! Where in Greece? – šypsodamiesi paklausė.
– All around! – atrėžėm mes.
– Nice. Good luck! – nusijuokė ir pamoję lengva ranka šleido mus važiuoti tolyn.

“Kaip gera grįžti!” – susidairėm vienas su kitu, nors nė vienas dar nesame buvę Graikijoje. Ir iš tiesų – įvažiavę į Graikiją kažkodėl jautėmės “sugrįžę” – ar kad vėl Europos Sąjunga, ar kad keliai vėl platūs ir sąlyginai geri, ar kad taip norėjom čia atvykti. O pamatę netoli sienos specialią nemokamą aikštelę, skirtą kemperiams, su nemokamu geriamu vandeniu, supratom – čia bus tikrai gerai! Tad pirmąją naktį Graikijoje ten ir apsistojom bei atšventėm nusipirkę vietinio vyno ir kątik nuo medžio nuskintų apelsinų.

Kitą rytą patraukėm į netoliese esantį Šiaurės Pindos nacionalinį parką (National Park of Northern Pindos). Užsukę į parko informacijos būstinę nusipirkti žemėlapį, buvom apipilti gausiais patarimais kur ką ir kaip geriausiai pamatyti bei apdovanoti net keliais nemokamais žemėlapiais su surašytais rekomenduojamais pasivaikščiojimo takais. Apimti pakilios nuotaikos, kaip čia viską ištyrinėsim, pajudėjom link kitos nemokamos kemperių stovėjimo aikštelės jau šalia parko ir ten įsikūrėme. Kaip gera, kad Graikijoje yra tokių aikštelių – po Kroatijos ir Juodkalnijos nuolat jaudinęsi, ar tinkamoje vietoje pastatėme autobusiuką, ar niekam neužkliūsim, tokiose aikštelėse pagaliau galime atsipalaiduoti – mes savo vietoje. Įsikūrę ir šiek tiek patinginiavę, išsiruošėme pėsčiomis iki artimiausio miestelio dviem tikslais: 1. apsipirkti maisto, kadangi supratom pakilę į kalnus su gerokai aptuštėjusiom maisto atsragom, 2. apžiūrėti apylinkes. Šiek tiek paėjus, pradėjo pliaupti lietus – gerai, kad buvom pasiėmę skėtį. Taip ir kiūtinom lietuje susigūžę dviese po skėčiu gerą valandą iki artimiausio miestelio Kipis, net ir lietuje neatsigrožėdami, kiek daug žalumos aplink! Priėję miestuką dirbančios parduotuvės, deja, neradom, bet, kad kelionė nebūtų veltui, prisėdom vietinėje kavinėje išgerti kavos. Sėdėjom lauke po stogeliu, klausydamiesi lietaus barbenimo ir stebėjom žmones – rodos, ir čia niekas neskuba: seniukai susėdę lėtai gurkšnoja kavą, per lietų iš aplinkinių namukų renkasi kaimynai susitikti ir pasišnekėti, o užklydę turistai renkasi, kokį čia graikiškos virtuvės patiekalą išbandžius. Atrodė, jog aplinkui nedirba nė vienas viešbutukas ar parduotuvė, nes visas gyvenimas verda čia, prie kavos, kur žmonės tiesiog lėtai mėgaujasi gyvenimu. Išgėrę kavą ir dar šiek tiek pasisėmę to ramaus gyvenimo ritmo, patraukėme per lietų atgal namo. Likusią dienos dalį taip ir pralijo lietus.

Atsikėlę kitą rytą pasidžiaugėm, kad vėl šviečia saulė, ir kuo greičiau išsiruošėm apžiūrėti apylinkių. Šiaurės Pindos parkas žymus savo įspūdingo dydžio teritorija, nuostabia gamta, kalnais, skaidriomis upėmis, vingiuojančiomis palei stačius uolienos šlaitus, mažais miesteliais, kur namai (ir net namų stogai!) pastatyti iš akmenų bei senoviniais arkiniais tilteliais – vienos, dviejų, ar net trijų arkų – taip pat pastatytų vien iš akmenų. Tad gerą pusdienį ir praleidom keliaudami nuo vieno upės šlaito iki kito per tiltelius, gėrėdamiesi stačiomis uolomis, vietomis upės išgriaužtomis ir likusiomis pūpsoti tarsi aukšti bokštai, bei neatsistebėdami upių skaidrumu. Jau gerokai praalkę grįžom į autobusiuką ir pajudėjom link kitos nužiūrėtos vietelės nakvynei, šalia Voidomatis upės – graikų tituluojamos pačia švariausia ir skaidriausia upe Europoje. Gerai neapsižiūrėję kelio, kuriuo veda GPS’as, netyčia papuolėm ant rimto serpantino – nežinia, ar dėl to, kad buvom labai išalkę, ar išties jis toks buvo – bet mums jis pasirodė ypač status ir vingiuotas. Nusileidę nuo jo ir įskūrę prie upės, puolėm darytis valgyti ir, pasisotinę, gerą valandėlę dar nieko neveikėme tiesiog bandydami pailsėti. Bet kiek čia besėdėsi – pagalvoję, kad dar ne vakaras, nusprendėme vėl kilti į žygį – šįkart link turbūt svarbiausio viso parko akcento – Vikos upės tarpeklio. Kadangi autobusiuko vėl birbinti serpantinais nebenorėjom, patraukėm į kelią pėsčiomis – tik valandelė ėjimo, tačiau nuolat kylant į kalną – pats tas vakariniui pasivaikščiojimui! Sušilę, suplukę ir nuo veido lašais varvant prakaitui, galiausiai pasiekėm Vikos miestelį, nuo kurio atsiveria neįtikėtina panorama į gilų Vikos upės tarpeklį, vingiuojantį tarp stačių kalnų šlaitų. Vaizdas tikrai vertas viso išlieto prakaito, lipant link jo! Dar pasvajojom, kad kada nors grįšime čia ir pereisime visą kelią per tarpeklį palei upę, kuris trunka apie 5 valandas į vieną pusę. Pasigrožėję ir prifotografavę, nutarėm išnaudoti progą, kad esame mietselyje ir vėl paieškoti maisto parduotuvės, tačiau ir čia situacija panaši – mažyčiai restoranai ir kavinukės kviečia užeiti, bet nė vienos maisto parduotuvės. Netyčia radom suvenyrų parduotuvę, kur už suvenyrinę kainą nusipirkom graikiškos baklavos – gal ir ne pats geriausias maisto šaltinis, bet bus puikus desertas po jau šiek tiek įkyrėjusių makaronų su tunu (kadangi tiek tuno konservai, tiek makaronai nesensta, jų visada turime atsargoje, tad šįkart kalnuose jie mus gelbėjo nuo alkio). Kelionė atgal nuo kalno nespėjo prailgti, o grįžę prie autobusiuko nusprendėm pasinaudoti proga ir nusiplauti žygio naštą išsimaudant toje skaidriausioje Europos upėje. Ir išsimaudėm! Tiksliau, įlindom ir išlindom, nes galim patikinti – upė tiek pat neįtikėtinai šalta, kiek ir skaidri. Bet stingdantis upės šaltis puikiai atgaivino ir gražino visas jėgas. Krykštaudami grįždami prie autobusiuko pamatėm mūsų laukiantį vyrą:
– Is this your car? You cannot stay here at night, it’s a National Park teritorry, you need to leave. – draugiškai patarė vyriškis. Iš tiesų, ši aikštelė nebuvo skirta kemperiams, o, pasirodo, nakvoti nacionalinio parko teritorijoje bet kur draužiama. – There is a place for campers up that mountain, – rekomendavo jis, rodydamas į kelią su dar statesniu serpantinu, nei atvažiavome. Ačiū, bet gal ne. Susižvalgom su Dalium, kelios minutės sprendimui – “Važiuojam iš čia, kol negavom baudos?”. “Važiuojam!”. Greitai susipakuojam daiktus, persirengiam iš šlapių maudymosi drabužių, ir už kelių minučių mes jau vėl birbiam pro kalnus, po truputį išvažiuodami iš parko teritorijos. Šįkart kitu keliu, nebe pro serpantinus, abu truputį liūdėdami, lyg dar ne viską būtumėm ištyrinėję tame parke. O tyrinėti liko tikrai dar daug – parko teritorija neįtikėtinai didelė, bet džiaugiamės galėję pamatyti bent dalį to grožio. “Dar viena vieta, kur galėsim grįžti – tik kitąkart su gerokai daugiau maisto atsargų ir stipresniu varikliu” – juokėmės abu, stebėdami saulėlydžio raudonai nudažytus kalnus. Nakčiai grįžom į savo pirmąją nakvynės aikštelę, kur vakarienei sudorojom baklavą per pusę ir kritom išvargę miegoti.

Vėl rytas ir vėl į kelią! Dienos tikslas – apsipirkti maisto didesniame Janina mieste. Radom, apsipirkom, vėl laimingi valgom kiaušinienę šalia miesto ežero.- Daliau, važiuojam į urvą! – sakau aš, rodydama į ką tik pastebėtą kelio ženklą, nukreipiantį į “Perama Cave”.- Važiuojam! – sutinka Dalius ir pavalgę, patraukiam ieškoti urvo. Prisipažinsiu, abu tikėjomės kokios nedidelės olos, į kurią gal net galima įlysti, tačiai atvykę patekom į antrą pagal dydį urvą Graikijoje, per kurį veda ilgesnis nei kilometro pasivaikščiojimo takas pro įspūdingus stalaktitus bei stalagmitus ir beveik valandos ekskursija su gidu. “Papuolėm” – išėjom juokdamiesi iš savo netikėtų nuklydimų, bet likę sužavėti – važiuojam toliau! Po pietų atvykom į nedidelį pajūrio miestelį Palataria, kur ir įsikūrėm nakčiai. Deja, naktis nebuvo iš ramiųjų, kadangi visą naktį ramybės nedavė netoliese lojantys šunys ir autobusiuke zyziantys uodai.

Pabudę šiek tiek pikti, nutarėm, kad mums reikia gero poilsio. Ramybės, jūros ir jokių miestų ar uostelių ir ypač jokių lojančių šunų. Kaip tarėm, taip ir padarėm – radom ilgą paplūdimį, mėgstamą tiek vietinių, tiek keliaujančių, netoli Mytikas miesto. Įsikūrėme taip, jog pravėrus autobusiuko duris, matosi jūra, iki kurios – vos 20 metrų. Saulė šildo, jūra skaidri skaidri ir nė bangelės, tarsi ežeras, šalia veikiantys pajūrio dušai, lengvas vėjelis ir ramybė. Mums ten taip patiko, jog pabuvome net porą dienų, maudydamiesi iki soties, rytais pabėgiodami, poilsiaudami ir tiesiog džiaugdamiesi dienomis iki pilnumos. Sekmadienį nusprendę, jog reikia judėti, šiek tiek paliūdėjom, bet jautėmės pilnai pailsėję naujiems nuotykiams.

O nuotykiai laukė netoliese. Palikę paplūdimį patraukėme link autostrados – judam link Peloponeso pusiasalio. Lauke svilina nepakeliamas vidurdienio karštis, o mes jau geras 20 minučių birbinam į kalną. Staiga važiuojant pasijunta keistas kvapas – lyg dūmų, lyg svylančios plastmasės. Važiuojant per Juodkalnijos kaimelius, per Albaniją, buvom pripratę prie keistų kvapų, tad per daug nesijaudindu:
– Čia ne mes? – ramiai klausiu Daliaus.
Tyla.
– Man rodos čia mes… – neramiu balsu atsako Dalius ir įsuka į šalia laimingai pasitaikiusią autostrados poilsio stotelę.

Sustojam. Staiga iš po kapoto pradeda veržtis dūmai. Abu šokam iš mašinos, atidarom kapotą, iš kurio ištrūksta dūmų debesis ir koktus svilėsių kvapas. Pasimetusi šoku į autobusiuko vidų išlupti šalia dujinės įtaisytą gesintuviuką, o viduje – dar daugiau dūmų, besiveržiančių jau iš bagažinės. Greitai, radę raktą, atidarom bagažinę, o ten dūmų kamuolys apgaubęs mūsų papildomą akumuliatorių ir pasijunta dar aitresnis kvapas. Dalius šiek tiek papurškia gesintuvą ant svylančių laidų, bet panašu, kad po mūsų sustojimo, dūmai savaime jau pradėjo slopti. Supratęs, jog kažkur įvyko trumpas sujungimas tarp laidų, kraunančių papildomą akumuliatorių nuo pagrindinio, Dalius atjungia visus prie akumuliatoriaus pajungtus laidus. Dūmai visai baigia sklaidytis. Lieka tik sodrus svylančios plastmasės kvapas. Aš sėdžiu ant šaligatvio, žiūrėdama į baltais milteliais padengtą autobusiuko galą. Šalia ateina Dalius:
– Vienintelis laidas, kurio nepatikrinau prieš išvažiuojant..
Atsidūstam. Niekis. Viskas baigėsi gerai. Viskas ir turėjo baigtis gerai. Šiek tiek pabuvus ramiai, Dalius kibo į darbus – reikia atsikratyti šiek tiek apsilydžiusio papildomo akumuliatoriaus, atjungti visus laidus, vedančius link jo ir įsitikinti, ar nėra apsilydžiusių kitų svarbių laidų. Pora valandų aikštelėje, Dalius tai palenda, tai išlenda iš po autobusiuko be gailesčio raudamas laidus, pro šalį važiuoja mašinos, keletas vairuotojų paklausia, ar nereikia padėti. “No, thanks!” – šypsomės mes, savo daiktais išsiplėtę per visą aikštelę. Žiūriu į viską iš šono. Pradedu galvoti, ar šioj aikštelėj reikės nakvoti, ar jau dabar kviesim pagalbą kelyje.
– Galim važiuoti, – sako Dalius, praėjus porai valandų, patikrinęs, jog pagrindinis akumuliatorius veikia puikiai, visi nereikalkngi ar susvilę laidai atjungti ar išmesti. Negaliu tuo patikėti, bet viskas tikrai veikia. Net, rodos, ir burzgia autobusiukas tyliau, kai nereikia krauti papildomo akumuliatoriaus.
– Rimtai? – dar perklausiu.
– Atrodo, taip. – Atsako Dalius. Įsėdam. Pajudam. Pradėjus važiuot ir papūtus vėjui, autobusiuke sukyla baltų gesintuvo miltelių kamuolys, VISKAS pasidengia baltu sluoksniu, o mes juokiamės ir važiuojam atsidarę langus, bandydami kuo labiau viską išvėdinti. Už valandėlės sustojam Messalonghi miesto uostelyje. Šiąnakt nakvosim čia. Nueinam į artimiausią restoraną, užsisakom alaus ir po didelį burgerį. Akies krašteliu televizoriuje pamatom, kaip džiaugiasi Eurolygoje trečią vietą užėmusi Žalgirio komanda ir per visą ekraną šyspsosi Jasikevičius. Šypsomės ir mes – kelionė tęsiasi! Prisivalgę ir šiek tiek prasiblaškę, grįžtam į autobusiuką – jame dar tvyro svilėsių kvapas ir pats kažko jis jau nebe toks mielas ir jaukus. Be papildomo akumuliatoriaus viduje nebeveikia nei apšvietimas, nei ventiliatorius, nei kriauklės vandens siurblys. “Nieko, kažką sugalvosim!” – nusijuokdami patikinam vienas kitą, ir krentam miegoti. Rytoj laukia jau ramesnis pirmadienis.

STATISTIKA:

Nakvynės vietos:
– Kempingas Lake Shkodra Albanijoje.
– Speciali nemoka kemperių aikštelė Gaikijoje Kalpaki miestelyje x2 naktys.
– Apleistas futbolo stadionas, iš kurio padaryta aikštelė kemperiams, Šiaurės Pindos parke.
– Stovėjimo aikštelė netoli uosto Plataria miestukyje.
– Pajūrys netoli Mytikas miesto x2 naktys.
– Stovėjimo aikštelė šalia uostelio Messalonghi mieste.