Pirmoji kelionės savaitė arba greičiau į Kroatiją!

2018 m. gegužė 5 d.

Pirmoji kelionės savaitė. Autobusiukas skaičiuoja virš 1500 kilometrų kelionės, pervažiuotos trys šalys, įspūdžių jau pilnos kišenės, o tai dar tik pati pradžia. Palikę Lietuvą dar pavasarėjančią, su kiekvienu šimtu kilometrų stebim pagreitintą pavasario versiją ir vis labiau stačia galva neriame į karščius (na, bent tokius lietuviškus, nors ir tie mums nelabai įprasti). Kartais pajuokaujam, kad mūsų autobusiukas – tarsi laiko mašina.

Pirmoji kelionės dalis, kaip ir buvom planavę, labiau priminė važiavimo maratoną. Ankstų sekmadienio rytą įvažiavę į Lenkiją, po visos dienos kelyje nakvynę nesunkiai radome netoli Liublino. Kitą rytą pajudėjom toliau link Slovakijos. Akyse keitėsi reljefas, lygumas keitė kalnai, o prieš kiekvieną statesnį kalną lengvai sulaikę kvapą, ar mūsų 1992-ų metų autobusiukas jį įveiks, su džiaugsmu atsidusdavom į jį užkilę be didelio vargo. Autobusiukas buvo pasiruošęs kalnams geriau nei mes tikėjomės. Kirtę Slovakijos pasienį, pradėjom ieškotis, kur būtų kokia gera vietelė nakvynei, tačiau nežinia, ar tie siauri vingiuoti kalnų keliukai savaime prašėsi įveikiami, ar tai, kad šalia kelio taip ir neradom gerų vietų sustoti, kilometras po kilometro ją taip ir pervažiavom ieškodami. Nakčiai apsistojome jau Vengrijoje, šalia upelio, tekančio per pasienio miestelį.

Vengrija paliko labai gerą įspūdį: vynuogynai vinguriuojantys per kalnų papėdes, geltoni geltoni laukai žydinčių rapsų, žydinčios alyvos pakelėse ir pakeles nusėdę tiesūs, aukšti ir kvepiantys topoliai. Sužavėti Vengrijos gamta, nusprendėm čia praleisti daugiau laiko ir apsistojome šalia Balatono ežero. Išlipę iš autobusiuko, po kelių ilgų kelionės dienų sėdint, stebint viską daugiau tik pro langus, vaikščiojom iš lėto palei ežerą, žiūrėdami tai į tą žydrą vandenį, besitęsiantį toli toli, tai vienas į kitą, lyg klausdami: “ar mes tikrai čia atvažiavom?”. Tą momentą pagaliau abu supratom, kad mūsų taip ilgai laukta ir svajota kelionė tikrai prasidėjo! Su šypsenomis veiduose visą vakarą stebėjom žvejus, atvažiuojančius ir išvažiuojančius, įsitaisiusius nakčiai, gaudančius didžiausius karpius, ir tiesiog gėrėjomės vaizdais, žiedų pūkais sklandančiais ore ir nuostabiu saulėlydžiu. Nuo čia kelionė įgavo lėtesnį tempą.

Atsikėlę ryte pasivaikščiojom šalia Balatono esančiais kalvų takeliais, apžiūrėjom ežerą iš aukštai ir papusryčiavę pajudėjome tolyn į pietus (pagaliau į Kroatiją!). Vos pervažiavę sieną, buvom apdovanoti nuostabiais kalnų vaizdais tolumoje – neveltui Kroatijos autostrados vadinamos vaizdingiausiomis Europoje. Visur kur pažiūrėsi – besiritančios kalnų grandinės, dingstančios tolumos migloje. Birbdami toliau savo maksimaliu 90km/val greičiu, gėrėjomės panoramomis pro langus, iš lėto artėdami link Zagrebo. Aplenkę sostinę, pirmąją naktį Kroatijoje leidome sau atšvęsti apsistodami kempinge, šalia Mrženica upės. Kempinge supratom, kad savo atvykimu netyčia gerokai numušėme apsistojusiųjų kemperistų amžiaus vidurkį, kuris iki mums atvykstant laikėsi maždaug ties 60 metų. Per daug dėl to nesigrauždami, įsikūrę italų pensininkų apsupty džiaugėmės šiltu balandžio vakaru su visais kempingo patogumais (o ypač – pasiilgtais dušais!).

Pirmoji lankytina Kroatijos stotelė – Plitvicų nacionalinis parkas. Kad, kaip tikri pareigingi turistai, pamatytumėme kuo daugiau, nusprendėme, kad Plitvicus šturmuosim anksti ryte. Dėl to reikėtų iš vakaro apsistoti kažkur netoli jų. Išsišniukšinėję žemėlapius ir galimas sustojimo vieteles, radom – mažytis miestelis Korenica Plitvicų pietuose. Nakvynės vieta? Stovėjimo aikštelė už kiniečių restorano (kelionė autobusiuku ne visada yra labai prašmatni). Vieta neypatinga, bet legali sustoti su kemperiais, o atvykę į ją, radom jau apsistojusius dar tris kemperius. Iškart saugiau ir smagiau! Kadangi atvykom apie pietus, o miestelio pagrindinę gatvę išvaikščiojom per pusvalandį, ėmėmės ieškoti pramogų – gal kur kokį žygį galima įveikti? Netrukus tokį ir radom – rodos, kelių kilometrų pasivaikščiojimas kalno link – pats tas! Tačiau patys to nesuprasdami, papuolėm tiesiai į statų kopimą link vienos aukštesnių viršūnių. Iš lėto puškuodami, sustodami kas kelis žingsnius ir išprakaituodami visą sukauptą žiemos sėdėjimo naštą, pergalingai užkopėme į viršų. Už pastangas buvome apdovanoti nuostabiais kalnų vaizdais vakaro saulės šviesoje. Buvo verta? Tikrai taip! Iš to džiaugsmo besileisdami netyčia pasukome kitu keliu, nei užkopėme ir, slidinėdami pernykščiais lapais, netikėtai nusileidome kitoje kalno pusėje. Prailginome savo žygį dar pusvalanduku kelio iki autobusiuko, bet tai nuotaikos visai nesugadino, tad džiaugėmės šiltu vakaru pėdinant pro avių bandas.

Pagaliau išaušo Plitvicų rytas. Nuvykome ten apie 9val ryte, penktadienį, žmonių buvo dar nedaug, bet po truputį rinkosi vis daugiau. Prieš kelionę ilgai mastėme, ar verta važiuoti į šį parką, ar tai nebus tik dar vienas pervertintas turistinis traukos objektas, bet vos pradėję turą po parką likome gerokai nustebinti. Nors bilietai ir brangoki (apie 20 eur žmogui šiuo ne sezono metu, vasarą – brangsta daugiau, plius parkingas po 1 eur už praleistą valandą), vaizdai atperka kainą. Parko infrastruktūra pritaikyta turistams – į kainą įeina kelionės vietiniais autobusiukais, kurie nuveža į parko aukščiausią dalį, nuo kurios galima pradėti turą, bei paima iš paskutinės stotelės ir nuveža atgal prie išėjimo, taip pat nemokamas ir pasiplaukiojimas laivais per didžiausią parko ežerą. Turus taipogi galima pasirinkti pagal turimą laiko kiekį ir norą vaikščioti – nuo poros valandų lengvo pasivaikščiojimo pritaikytais takeliais, iki ilgesnių, aštuonių valandų žygių, apeinančių visus įmanomus parko takus. Mes pasirinkome vidutinio ilgio – apie 4-6 valandas, kuris driekiasi nuo pat aukščiausio ežero, per visus krioklius, iš lėto leidžiantis iki vidurio, laiveliu per ežerą ir toliau žemyn iki didžiausiojo krioklio. Su kiekvienu nauju ežeriuku ar kriokliu negalėjome atsistebėti, kaip gražu! Krioklių virtinės, smaragdinis perregimas vanduo ir žuvų gausybė! Po viso pasivaikščiojimo jautėmės maloniai nuvargę, bet tikrai smagiai praleidę pusdienį.

O po Plitvicų tiesiu taikymu pasiledome link pajūrio. Įveikę vaizdingiausią autostrados dalį pro didingus kalnus link Zadaro, ilgus kalnų tunelius ir pervažiavus ilgiausiąjį, 5 kilometrų tunelį per kalną, išlindus į šviesą prieš akis atsivėrė pirmosios jūros įlankos. Čia netoliese radę nuostabią vietą apsistoti nakčiai, ant jūros kranto kalnų papėdėje, įsikūrėme su didžiausiomis šypsenomis veiduose. Mes pagaliau prie Adrijos jūros! Vaikščiojom akmenuotom pakrantėm, stebėjom žvejų laivelius, palydėjom saulę ir džiaugėmės mažų pakrantės miestelių naktinėmis švieselėmis tolumoje. Nuo čia kelionės tempas sulėtėja dar labiau. Toliau planuojam iš lėto slinkti pakrančių keliukais, apsistojant šalia mažų pajūrio miestelių, stengiantis pajusti tikrą Kroatijos dvasią. Kaip seksis – būtinai papasakosim!

Statistika.

Nakvynės vietos:
– stovėjimo aikštelė su visais privalumais (tualetas, pavėsinės, stebima kameromis) šalia parko už Liublino.
– pakelės aikštelė palei upę prie Vengrijos-Slovakijos pasienio, šalia seno, mažai naudojamo kelto.
– maža stovėjimo aikštelė šalia Balatono ežero, daugiausiai naudojama žvejų.
– kempingas netoli Karlovaco miesto, pravažiavus Zagrebą.
– maža stovėjimo aikštelė už kiniečių Kun Lun restorano Korenica miestelyje.
– aikštelė ant pievos prie jūros medžių paunksmėje netoli Seline miestelio.
– aikštelė po medžiais netoli paplūdimio šalia senovinio Nin miestelio.

Kiek kartų sustabdė policija: 1 kartas Lenkijoje, reidas, patikrino blaivumą ir liepė važiuot toliau.

Kiek kartų suklaidino GPS: 2.