– Atrodo, kad laikas čia tiesiog sustojo, – sakau Daliui, kai sekmadienio popietę įvažiuojame į Bansko miestelį – patį populiariausią Bulgarijos slidinėjimo kurortą Pirin kalnų papėdėje. Aplinkui – vos keli slampinėjantys žmonės. Parduotuvės uždarytos, o jų vitrinos skelbia apie žiemos išpardavimą arba geriausius pasiūlymus naujausiems slidinėjimo kostiumams. Įsukame į aikštelę, šalia kurios dar stovi papuošta plastikinė Kalėdinė eglutė. Rodos, atėjus pavasariui, žmonės tiesiog viską paliko ir kažkur dingo. Turistų nebėra, vietiniai tikriausiai tuo džiaugiasi ir ilsisi. Mus visą dieną stebi vienintelis žmogus – gal per 60 metų turintis vyriškis, dirbantis valiutos keityklos kioskelyje ir, tikriausiai iš neturėjimo ką veikt, vis vaikščiojantis gatve pirmyn atgal nuo kioskelio iki savo mašinos. Dar pabandom išeiti pasivaikščioti, tačiau užklumpa lietus ir mes visu greičiu parbėgam į autobusiuką. Šiąnakt vėl įsisukam į savo paskutinius maisto atsargų konservus ir laukiam rytojaus.
Laimei, pirmadienio rytas atneša šiek tiek daugiau judėjimo mieste. Nuvažiuojam iki maisto parduotuvės, aplankom turizmo informacijos skyrių, nusiperkam žygių žemėlapių ir išsiaiškinam kaip čia geriausiai visgi kilti į tuos kalnus. Galima užvažiuoti iki aukščiausiai esančios Vihren trobelės ir jau kopti nuo jos tiesiai į kalną, bet kelias link trobelės gali būti status, galima eiti pėsčiomis nuo pat miestelio, bet vien iki tos trobelės geros keturios valandos kelio į vieną pusę, arba galima kilti slidinėjimo gondola, kuri kyla į viršų, šiek tiek žemiau trobelės, vieną kartą 8 val ryte, ir leidžiasi žemyn vieną kartą 16.30 val vakare. Pasirodo, vasaros sezonas prasideda tik nuo liepos mėnesio, dėl to miestelis dabar ir džiaugiasi ramybe, o žygeiviams infrastruktūra dar neveikia visu tempu.
– Einam apžiūrėti, ar labai status tas kelias iki trobelės? – siūlau Daliui.
Vis bijom savo autobusiuką ir jo mažąjį motoriuką birbint į stačius kalnus – mums jo dar prireiks, tad nesinori nustekent. Išeinam pasivaikščioti pėsčiomis. Kylant po truputį aukščiau, keliukas vis statėja ir tampa ganėtinai stačiu raitytu serpantinu.
– Gal nevažiuokim čia, – nusprendžiam abu, – kelsimės gondola ir bandysim suspėti į nusileidimo laiką, – sutariam. Dar pasivaikščiojam po kalnų miškus, pasidžiaugiam skaidriais ir srauniais kalnų upeliais ir nusileidžiam žemyn – ryt laukia ilga kopimo diena. Nusižiūrėta viršūnė – Vihren, aukščiausia Pirin kalnuose, 2914m. aukštyje. Dar pasitikrinam orus – turėtų nelyti – nekantriai susidedam kuprines ir užmiegam.
– Sėdam su tais seniukais, – sakau Daliui.
Ir lyg mane išgirdusi, senoji moteriškė jau lipa į gondolą ir moja mums:
– Are you coming? – šypsosi ir rodo ranka greičiau šokti su jais. Įlipame į gondolą kartu, atsisėdame ir žvalgomės aplink. Nei aš, nei Dalius niekada nesame kėlęsi taip aukštai, tad abu nerimastingai bet ir džiugiai dairomės tiek į šonus, tiek po savimi.
– Lovely day, isn’t it? – britišku akcentu atsidūsta močiutė.
– Yes, it is! – priatariame jai ir leidžiamės į pokalbį. Pasirodo, mūsų gondolos kompanjonai – gimę buvusioje Jugoslavijoje, dabartinėje Serbijos teritorijoje, ir prieš geris 30-40 metų persikraustę gyventi į Angliją. Abiems dabar virš 70, bet mėgsta ir toliau keliauti, vaikščioti, ir bent kartą į metus nuvyksta į kalnus.
– Are you skiers? – klausia seniukas domėdamasis, ar mėgstame aplankyti kalnus ir žiemą.
– Not really, we are hikers, – juokaujam. Iš tiesų, į kalnus labiau mėgstame lipti vasarą, o ne nuo jų čiuožinėti žiemą.
– We used to be hikers too, – pritaria močiutė, – but now we are walkers – not so fast any more, – juokiasi. Pasirodo, kiekvieną šeštadienį savo bažnyčios bendruomenėje jie veda pasivaikščiojimo būrelį ir kaskart nueina bent jau 10 kilometrų. Ir taip jau 18 metų! Seniausias jų būrelio narys yra 92 metų ir pasirodo kiekvieną šeštadienį, nepraleisdamas nė vieno pasivaikščiojimo. Taip linksmai besišnekučiuojant ir toliau apie tai, kaip jie netyčia sutiko Anglijos karalienę, apie karališkas vestuves, jų kelionių nuotykius bei kitas įdomybes, neilgai trukus užkilome jau ir į viršų. Nuo čia mūsų keliai išsiskiria – mes kopsime į Vihren viršūnę, o jie mėgausis ne tokiu sudėtingu maršrutu palei kalnų ežerus. Atsisveikinam ir pažadam susitikti 16:30, kai gondolos leisis žemyn.
Dabartinis aukštis – 1600m virš jūros lygio. Prieš akis – 1.3 km į aukštį. Susiškaičiuojam, jog norint grįžti laiku, ant kalno viršūnės turime būti maždaug pirmą valandą dienos. Laiko ilsėtis nelabai lieka, tad pasileidžiam į kalną pilnu tempu. Mišką pakeičia pievelės, mes prieiname Vihren trobelę, o nuo jos jau ganėtinai stačiai, akmenuotu paviršiumi pradedame lipti į kalną. Abu pilni jėgų ir noro pasiekti tikslą, netikėtai lenkiame kitus žygeivius ir artėjam link viršūnės. Pirmieji sniego plotai, mažėja žolės, lieka tik akmenys. 11 valanda. 2700 m. virš jūros lygio. Beliko 214 m. aukštyn. Mūsų sustojimai dažnėja, o kvapą atgauti, rodos, tampa vis sunkiau.
– Kažkas darosi, – juokiamės su Dalium, nesuprasdami, kas vyksta. Tikriausiai pradedame jausti oro retėjimą. Dar nė vienas iš mūsų nesame buvę taip aukštai, tad niekada nesame taip jautęsi. Per pusę pasidalinam visą plytelę juodo šokolado ir toliau kylam į viršų. Iš lėto, stodami atgauti kvapą kas 20 žingsnių. 12 valanda.
– Žiūrėk, jau kažkas leidžiasi, – Dalius rodo į grupelę žmonių, pajudėjusią žemyn nuo viršūnės. Lipdami tolyn į viršų sutinkame juos – 6 vyrukai ir viena moteriškė – visiems gal virš 60 metų, džiugiai juokaudami leidžiasi žemyn. Visi italai. Pasveikina mus, paklausia iš kur esam, nudžiunga, kad iš Lietuvos, nes beveik visi yra ją aplankę, dar nufotografuoja mus ir toliau nupėdina žemyn.
Su Dalium stovim išsišiepę iki ausų:
– Nu jei jau jie užlipo, tai galim ir mes! – pasikrovę motyvacijos toliau kulniuojam į kalną. 12:30. Laikas bėga, o mes, rodos, lipam taip lėtai.
12:55. Paskutinis žingsnis link viršūnės! 2914 m. virš jūros lygio! Mes tai padarėm! Abiems mums tai aukščiausia viršūnė, kokioje esam buvę. Geriam į save aplinkinius vaizdus ir gėrimės kalnų didybe. Tolumoje nuvingiuoja apsnigtų kalnų virtinė. Pasidžiaugiam, bet per ilgai neužsibūnam – spaudžia ir laikas, ir stiprus šiaurinis vėjas stingdo rankas.
– Kaip gera leistis žemyn! – juokiuosi Daliui. Tikrai, atrodo, visas tas sunkumas, jaustas kopiant į viršų, pasiliko kažkur viršūnėje. Trumpam sustojam papietauti ir leidžiamės toliau žemyn. Pasilabinam su šalia mūsų žolę rupšnojančiom kalnų ožkom, kurios, rodos, nelabai bijo žmonių, trumpam užsukam akies krašteliu žvilgtelti į senąją pušį, kuriai virš 1300 metų (bet nebeturime jėgų užlipti arčiau jos), prabėgam miškelį ir štai – jau matosi keltuvų gondolos. 16:25 – spėjom! Iš tolo jau mojuoja mūsų senučiukai:
– We were so worried about you! – rūpinasi močiutė, kol senukas rimtu veidu žiūri į mus, lyg būtumėm gerokai prisidirbę, – we thought you will not make it in time! – jau šypsosi abu.
Mums pavyko – ir į viršūnę užlipom, ir į gondolą suspėjom! Sušilę, pavargę, bet laimingi sėdam į gondolą ir leidžiamės žemyn. Visą kelią žemyn pasakojam įspudžius nuo kalno, o seniukai dalinasi ką matė prie ežerų – pasirodo, jie taip pat aplenkė gerą dalį kitų žygeivių ir tikrai ne pagal savo amžių pasivaikščiojo – šaunuoliai! Nusileidę atsisveikinam ir iššiskiriam savais keliais.
– Šįvakar nusipelnėm tikros bulgariškos vakarienės, – sutariam su Dalium ir patraukiam link artimiausio restorano.
Kitą rytą maudžiantys kojų ramunenys primena apie vakarykštį žygį. Niekur neskubėdami susiruošiame, atsisveikiname su Pirin kalnais ir pajudame link kitų – Rilos kalnų.
– Mums jau būtų pats laikas į kempingą, – sakau Daliui, pasiilgusi dušo, elektros, interneto ir ramybės. Apžiūrim, ar yra kempingų netoli kalnų – randam vieną vienintelį. Na ką gi, bandom važiuot.
Kelios valandos kely, reljefas keičiasi iš kalnų į lygumas, o už lygumų horizontas vėl pradeda banguoti. Pliaupiant kalnų liūčiai iš lėto vingiuojam į kalną šalia upės tarpeklio. Privažiuojam kempingą – nė gyvos dvasios. Pasistatom autobusiuką ir einam ieškoti, ar čia kas nors yra. Iš namelio lėtai išeina gal 90-ies metų senučiukas, ir tipena link mūsų.
– Gdnf odjeodn djriwm jsnfj, – sako jis mums kažką bulgariškai. Suprasti sunku ne vien dėl to, kad nesuprantame kalbos, tačiau senučiukas ir labai sunkiai šneka.
– We would like to stay one night, – pasimetę bandome jam pasakyti, – odna noch, – dar bandom ir rusiškai.
– Hskfo snwlf mdmdiw dkwib – jis vėl sako mums pakėlęs balsą, lyg pyktų ir mojuodamas rankomis, lyg kažką rodytų.
Pradedu bijoti, kad čia nieko nebus..
– Vieną naktį norėtumėme, – sako Dalius rodydamas pirštu vienetą, supratęs, kad jokio skirtumo, ar angliškai, ar rusiškai, ar lietuviškai jam sakysim, reikia imtis gestų kalbos.
– Ghsmdo dnsjx.. edna nosht?
– Edna nosht! – nugirdę panašius žodžius, nudžiugę pakartojam. Aš džiugiai linksiu galva, bet staiga atsimenu, ar tik ne Bulgarijoje linksėjimas galva reiškia “ne”?. Greitai nustoju linksėti ir stengiuos nerodyti jokių ženklų galva, kad tik nepablogint situacijos.
– Duok jam popieriuką užrašyti, – sako Dalius man. Nubėgu iki autobusiuko, ištraukiu užrašų knygelę su tušinuku, paduodu seniukui, kad ką nors užrašytų.
– Kdhcji djsioa edna nosht, – vėl iš lėto sako jis ir kažką bando parašyti. Dar kažką papasakoja kelias minutes ir galiausiai užrašo ant lapuko – 15 eur.
– Ok, ok! – atsakom mes, nudžiugę, kad bent pavyko kažką susitart. Paduodam jam 15 eur, jis dar pamojuoja rankom, kur mums pastatyti mašiną ir grįžta toliau galąsti dalgio.
– O wifi slaptažodis? -atsisuku į Dalių klausiamu veidu.
– Kokio wifi? – juokiasi Dalius sužlugdydamas mano naivias viltis čia vidury niekur dar rasti internetą. Pradeda vėl stipriai lyti ir mes vakarojam autobusiuke.
Pralijus visą naktį, ryte šiek tiek prasigiedrina. Iš lėto tingiai ruošiamės važiuoti toliau. Staiga vėl pradeda pliaupti lietus. Sėdim, laukiam, kol nustos.
– Žinai, nelabai aš noriu kažkur važiuot šiandien, – sakau Daliui.
– Pasiliekam čia ilgiau? – apsidžiaugęs pasiūlo jis. – Aš irgi nenoriu šiandien niekur važiuoti.
Nusprendžiam pasilikti dar keletą dienų. Kažkaip reikia tai papasakoti ir senukui. Kaupiamės gerą valandą, nueinam iki jo namelio, o jis – sėdi priešais nuolat įjungtą televizorių, atvertęs galvą aukštyn ir išsižiojęs miega. Lietus užliūlavo ir jį. Grįšim kai atsibus – šypsodamiesi einam atgal.
Per tą laiką peržiūrim ateinančių dienų orus ir, nužiūrėję, kad rytoj bus graži saulėta diena, nusprendžiam, kad išnaudosim ją kopimui į kalnus. Nuo čia įmanoma nueiti iki Septynių Rilos ežerų – laikomų viena gražiausia vieta Bulgarijos kalnuose. Tačiau kelias ilgas, daugiau nei 6 val į vieną pusę – žygį reikės pradėti anksti.
– Seniukas atsikėlė! – rodau Daliui į žolę šienauti išėjusį senuką.
– Einam! – ir kartu pasileidžiam link jo. Su Dalium tarpusavy sutariam, kad šis kempingas nėra vertas 15 eur – interneto nėra, tualetas – tupimas, o dušas – tai tiesiog nedidelis kambarys su nuotekų skyle per vidurį ir greitai pasibaigiančiu karštu vandeniu. Bandysim nusiderėti, kad mokėtumėm ne 30 eur arba 60 bulgariškų levų už dvi naktis, o bent jau 50 levų.
– Oshte dve noshti! – išrėžiam seniukui, per Google translate išsivertę kaip bulgariškai pasakyti “dar dvi naktis”.
– Nyama problem! – šypsosi seneliukas, – Shestdeset leva.
Aš džiaugiuosi, kad šiandien susišnekėti sekasi lengviau:
– Petdeset? – klausiu jo, leisdama suprasti, kad norėtume nuolaidos.
– Dbfjosls sjjfja sksodbs jsiwks bsajsid nks nachalnik, – pasipila daug bulgariškų žodžių, iš kurių lyg suprantam, kad jis čia tik darbininkas, o bosas nuolaidų daryti neleidžia.
Čia baigiasi mano derybiniai įgūdžiai ir atiduodam seniukui 30 eurų. Ką padarysi – bent pailsėsim, ir juokdamiesi iš absurdiškos situacijos su Dalium grįžtam į autobusiuką.
Pradedam gamintis vakarienę. Uždegu dujinę krosnelę, kai prieš akis ugnis užgęsta. Uždegu iš naujo. Vėl užgęsta.
– Turim problemytę, – pranešu apie pasibaigusias dujas Daliui. Šio momento nelaukėm labiausiai – dujų baliono papildymas dažniausiai būna pats kebliausias dalykas gyvenant autobusiuke. Tam reikia rasti specialų dujų balionų pildymo punktą, o tokių mažiukų kaip mūsų (2 kg), mažai kas nori pildyti iš vis. Buvome skaitę, kad Bulgarijoje, kai kuriose kuro kolonėlėse apsiima pildyti tokius balionus, nors tą ir draudžia įstatymas. Pasileidžiam žemyn nuo kalno link miestelio ir artimiausios degalinės – bandysim laimę. Vingiuojam kalnų keliukais, privažiuojam degalinę, rusiškai bandom paklausti rodydami į dujų balioną, ar gali pripildyti.
– Kolegi, – rodo darbuotojas į toliau stovinčią degalinę, kad važiuotumėm pas jų kolegas.
Nuvažiuojam ten. Prieina paslaugi moteriškė, paima mūsų balioną, išleidžia likusias dujas ir pagal visas taisykles kaip ir turi būti, papildo balioną. Jokių klausimų, viskas tvarkingai. Atiduoda balioną mums, sumokam 6 levus ir laimingi nuvažiuojam.
– Aš Kaune užtrukau ilgiau, kol radau, kur pasipildyt, – juokiasi Dalius. Abu džiaugiamės kaip laimėję loterijoj, kad viskas pasisekė taip sklandžiai.
Kitą rytą žadintuvas skamba 5:00. Dar truputį pasivartom ir šokam iš lovos. Pajudam dar tik saulei kylant virš kalnų. Laukia ilgas kelias. Praeiname Rilos vienuolyną ir pasukam žymėtu takeliu į kalną. Po gero pusvalandžio sustojam pailsėti.
– Žiūrėk, kas ten už dilgėlių, – juokiasi Dalius ir rodo pirštu į dilgėlių plotelį už maždaug 10 metrų. Kyšo šuns ausys ir uodega. Paeiname kelias minutes į priekį. Jis irgi, bet vis išlaiko atstumą. Panašu, kad vėl turime žygio draugą. Na ką gi, tegu keliauja drauge. Praminėm jį Čipu. Čipu Gerslydu. Nes Čipas Gerslydas geriausiai viską žino kalnuose.
Vis kylame į viršų, o aš laukiu kada organizmas atsibus. 5 ryto nėra mano mėgstamiausias laikas atsikelti. Kojos, rodos, dar miega, tad kylu į kalną lėtai. Dažnai stojam pailsėti.
– Nori suktis atgal? – klausia Dalius, supratęs, kad į kalną man lipti nelengva.
– Nieko, einam. Tik lėčiau ir su dažnesniais sustojimais, – atsakau, bandydama įsiklausyti į save. Dabar 8 ryto, atgal reiktų suktis apie pirmą valandą. Kiek nueisim, tiek. Ir mes keliaujam toliau. Pakylam iš miško zonos, sutinkam laukinių arklių bandas, einam per alpines pieveles, prieinam sniego plotelius, tirpstančius upelius. Čipas Gerslydas jau nebelaiko saugaus atstumo, o kaip geriausias draugas binzena visai šalia mūsų. Pirma valanda ir mes iš paskutiniųjų jėgų įlipame į Damga viršūnę – 2677 m. virš jūros lygio. Žymiųjų septynių Rilos ežerų taip ir nepriėjome, tačiau pamatėme kitus penkis. Čipas Gerslydas užkanda sniego ir pavargęs krenta miegoti. Tuo tarpu mes papietaujame, luktelim kol jis atsikels ir sukamės atgal.
– Kalnuose smagu grįžti tuo pačiu keliu, kaip atėjai, – sakau Daliui, – nes kai lipi į viršų tai galvoji, kaip sunku, o kai lipi žemyn pagaliau pamatai, kaip čia gražu aplink, – juokiamės grožėdamiesi kalnų vaizdais. Dar kelios valandos lipimo žemyn – tik tuomet suprantam, kiek aukštai ir toli šiandien nuėjome. Viso – 26 kilometrai ir 1500 m. aukštyn.
– Tai vadinas tiek aš galiu nueit, kai būnu pavargus ir yra “ne mano diena”, – juokauju sunkiai eidama paskutinius metrus žemyn. Prieiname vienuolyną ir Čipas Gersyldas lyg niekur nieko nubėga tolyn, iš kur ir atsirado. O mes patraukiam tolyn keliu į kempingą. Iš paskutiniųjų jėgų pasidarom vakarienę ir krentam miegoti.
– Viskas bus gerai. Jei ką, būsim tol, kol viskas vėl išdžius, – bandau raminti. – Gal pasidarom vakarienę?
Daliui, žinoma, mintis apie vakarienę patinka ir puolam gamintis. Dalius kepa kepsnius, kol aš gaminu salotas. Matau, jog Dalius vistiek nerimauja, vis žvilgčiodamas pro langą į žemę. Trumpam nustoja lyti.
– Žinai, aš biškį perstatysiu arčiau keliuko – jei ką, vistiek arčiau bus išvažiuoti, – nusprendžia. Ir operacija prasideda: greitai apsukam kėdes atgal į vairavimo poziciją, nuimam jau vakarui pakabintas užuolaidas nuo priekinio stiklo, Dalius šoka už vairo, aš sėdžiu gale, salotų bliūdą dedu į kriauklę, lėkštę su kepsniais – į stalčių, užsiveda variklis ir mes pajudam. Valio – kolkas viskas gerai. Persistatom 15 metrų į šoną, šalia kelio, ir nurimstam. Keliu lyg srauniu upeliu teka lietaus vanduo. Vėl prasideda liūtis. Tik žaibuoja jau tolumoje. Tikėkimės, rytoj laukia sausesnis rytas.
STATISTIKA:
Nakvynės vietos:
– Stovėjimo aikštelė Bansko mieste x2 naktys.
– Pieva šalia miško ant slidinėjimo trasos Bansko mieste.
– Kempingas Bor netoli Rilos vienuolyno x 3 naktys.
– Pieva šalia užtvenkto ežero netoli Betovgrad miesto.
slidinėjimo gondolos, kuriomis kilome į kalną.
skaidrios ir sraunios kalnų upės.
Bansko – miestelis, kuriame laikas sustojo per Kalėdas.
žygio į Vihren viršūnę pradžia.
po truputį kylam aukštyn.
atsiveria kalnų vaizdai.
keli šimtai metrų aukštyn iki Vihren viršūnės.
Viršūnė!
mums pavyko!
vaizdai nuo Vihren viršaus.
leidžiamės stačiai žemyn.
sustojimas pakeliui.
iki gondolų – tik du sprindžiai kelio.
keliaujam per sniegą.
kalnų ožka – gemzė.
spėjom! leidžiamės žemyn link miestelio.
Rytiniai Rilos kalnai.
kalnuose besiganančios arklių ir karvių bandos.
Čipas Gerslydas keliauja per tirpstantį sniegą.
kairėje – jau matosi viršūnė, iki kurios lipome.
laimingi užlipę.
Dalius skaičiuoja ežerus.
Čipas Gerslydas ilsisi.
Rilos vienuolyno ikonos.
Rilos vienuolyno kiemas.
stebim liūtį.
Rašyti komentarą