Šeštoji savaitė arba atsisvekinant su Graikija


– Aš esu reversabilus driežui, – rimu veidu sako Dalius.
-…- įdėmiai žiūriu į savo vyrą, primindama sau, jog pasižadėjau visą gyvenimą bandyti jį suprasti.
– Supranti, kai būna labai karšta, driežas būna labai greitas, – pamatęs, kad esu gerokai pasimetus, bando paaiškinti, – o aš, kai taip labai karšta, visiškai sulėtėju ir nebepajėgiu nieko žmoniško nuveikti.
– Aaa. Tuomet ir aš reversabili driežui, – pagaliau supratus savo vyrą, pritariu jam, toliau bandydama ištverti 30 laipsnių karštį slėpdamasi pavėsyje.

Dienos įgauna pagreitį ir štai jau šešta kelionės savaitė. Vėl pirmadienis ir mes vėl kely – šįkart, palikę smėlėtuosius karštuosius Graikijos paplūdimius užnugary, birbiam į šiaurę išsiilgę kalnų ir vėsesnio oro. Visą dieną vinguriuojam keliukais netoli autostrados, bandydami išvengti mokamų kelių – tokiu būdu pamatom kitą Graikijos veidą – rajonus aplink Atėnus, kur klesti pramonė, didelius dirbamus žemės plotus atitrūkus nuo didmiesčių, burzgiančius traktorius, arbūzų lysves ir vynuogynus, alyvmedžių giraitėmis nusėtus horizontus bei paprastus graikiškus kaimelius, kur seniukai išėję į lauką gurkšnoja šaltą frappe ir niekur net nežada skubėti. Taip besižvalgant ir keliaujant per šalį, suprantam, kad metas stoti nakvynei. Per daug nenutolstant nuo kelio apsistojame mažo miestuko Ano Domasta stovėjimo aikštelėje šalia bažnyčios. Bažnyčios laikrodis tvarkingai muša kiekvieną valandą iki 10val. vakaro, keista tvarka kartas nuo karto išmušdamas ir pusvalandžius. Šalia mūsų prisiparkuoja kemperis (gal geriau vadinti – autobusas) vokiškais numeriais, dvigubai, gal net ir daugiau, didesnis už mūsiškį. Mūsų mažytis autobusiukas atrodo kaip mažas vabaliukas šalia jo. Išlipa vokietis seneliukas ir ateina link mūsų – iškritusių prikaitusiame autobusiuke, visais būdais ir visais ventiliatoriukais bandančių atsivėsinti. Nužvelgia mus, mūsų mažytį autobusiuką, pasilabina, papasakoja keletą istorijų kaip keliavo po Lietuvą ir kaip jaunystėje keliaudavo panašiu autobusiuku kaip mūsų, kol vaikai dar buvo maži. Pasijuokiam, kad per tokį karštį keliauti tikrai nėra lengva, atsisveikinam ir nužvelgiam jį, grįžtantį į savo didįjį autobusą, kur per oro kondicionierius gali net pamiršti, jog lauke taip karšta.
– Kada nors, – susižvalgom ir nusijuokiam su Dalium, pasvajodami bent apie valandėlę vėsiame autobusiuke. Bent vakaro gaiva pataiso padėtį ir išeinam pasivaikščioti po miestelį – 15 minučių ir viską apėjom. Miestelis išties mažytis, bet, eidami pro nuošalius sodus, pasidžiaugiam netikėtai rastais (ir jau sunokusiais!) persikais. Šiai dienai įspūdžių užteks.

Kitą rytą vėl traukiam į kelią, pora valandėlių ir tikslas pasiektas – atvykstame į Kalambaka miestą, įsikūrusį įspūdingų uolų papėdėje, ant kurių pastatyti Meteoros vienuolynai. Kylame aukštyn link uolų ir ieškome vietelės nakvynei. Bevažiuojant pamatome ženklą, jog restoranas siūlo nemokamą stovėjimo aikštelę kemperiams. Puiku! Įsukame, pasistatome. Link mūsų ateina vidutinio amžiaus vyriškis:
– Kostas, – tiesia ranką.
Prisistatome ir mes.
– Welcome to my hotel. All campers are welcome here, free parking, but 7 o’clock you need to come to the hotel and eat my mama’s dinner. You pay for the dinner. All home food – good sausage, good potatoes, good food.
– Thank you… – nustebinti atsakome. Kostas pamojęs grįžta į savo viešbutį.
Su Dalium sprendžiam: 7 valanda yra pats tas laikas eiti paisvaikščioti, nes atvėsta oras. Ir vakarienei produktų nusipirkom – jei nepasidarysim, suges.. ir šiaip aikštelė paprasta, nėra šešėlio.. gal bandom pavažiuot toliau? Pavažiavom. Aukštyn į kalną, kur radom neįtikėtinai gerą vietelę netoli kelio, bet nematomą nuo jo per kalvelę. Aplink – kiek akys mato vien kalnai. Pats tas! Truputį pagailėjom Kosto, kad neateisime vakarienės, bet džiaugėmės laisve šiąnakt miegoti gamtos apsupty. Prabuvę vidurdienio karštyje neveiksnūs, vakarop išėjom pasivaikščioti link vienuolynų – bent akies krašteliu žvilgtelt, kur gi čia atvykome. Pėdinam į kalną, kai staiga prieš akis atsiveria panorama su pirmaisiais vienuolynais – neįtikėtina! Ant tų didelių aukštų uolų pūpso dar 16a. statyti vienuolynai. Stovim, žiūrim ir godžiai į save geriam visą tą grožį. Staiga Dalius išgirsta kažką šmirinėjant krūmuose žemiau.
– Vėžlys! – sušunka jis ir, peršokęs pakelės bortelį, leidžiasi žemyn šlaitu gaudyti vėžlio.
– Vėžlys? – nespėjusi suprasti, kas vyksta, stebiu šnarančius krūmus, – Kalnuose? – Ir tikrai! Pats tikriausias kalnų vėžlys (jei tik tokių būna), laimingai gyvenantis miškely prie vienuolynų. Pasidžiaugėm radę vėžlį, pakilnojom, gal šiek tiek išgasdinom jį, padėjom atgal į krūmą ir patraukėm atgal link autobusiuko – visi dienos pasiekimai surinkti – ir vieta puiki, ir vėžlys pačiupinėtas!

6 ryto ir skamba žadintuvas. Greičiau – keliamės, kol dar ne karšta! Apsirengiam, kava, išsivalom dantis, įsimetam sumuštinių ir į kelią – jau birbiam nuo kalno link dar bundančio miestelio, nuo kurio pradėsim savo žygį po vienuolynus. Žinoma, visus vienuolynus galima apvažiuoti mašina per maždaug 30 minučių, tačiau mūsų tai nedomina – jei tik galima eiti pėsčiomis, mes einam. Paliekam autobusiuką mieste ir pėdinam link uolų. Kelios valandėlės vaikščiojant tarp rytinės saulės nušviestų uolų, grožintis vaizdais aplink, lipant vis į kalną ir mes atsiduriam šalia didžiausio ir seniausio Megalo Meteoro vienuolyno įsikūrusio 625m. aukštyje. Atsiduriam ten prieš pat vienuoyno atidarymą kartu su šusniu kitų turistų, atvykusių autobusais. Įlipę keliasdešimt laiptukų iki jo, išvaikštom visas leidžiamas vienuolyno kerteles, apžiūrim kambarėlį pilną kaukolių, senąją virtuvę, medžio dirbtuves, o didžiausią įspūdį palieka mažytė cerkvė vienuolyno viduje – visos visos jos sienos ir lubos nusėtos šventųjų piešiniais ir ikonomis, nė lopynėlio nepalikta neišpiešto. Cerkvė nedidelė, joje laikosi prietema, o piešiniai tamsūs – visiškas kontrastas gamtai, supančiai šiuos vienuolynus, kuri spinduliuoja šviesa ir užburia savo erdve. Iššniukštinėję visus kambariukus, paliekam vienuolyną ir turistus ir toliau leidžiamės pėsčiom senaisiais vėnuolių takeliais, kuriais jie vaikščiodavo iš vieno vienuolyno į kitą. Pakeliui aplnakom urvą, išgąsdinam šikšnosparnius, papietaujam urvo papėdėj, beeidami dar karts nuo karto randam vietinių vėžlių ir, jau įsidienojus bei kaitinant vidurdienio saulei, patraukiam atgal link autobusiuko. Iškeliaujam link Olimpo kalno!

Jau kuris laikas (galbūt dar nuo Kroatijos) iš dešiniojo priekinio autobusiuko rato pasigirsta cyptelėjimas. Kartais sucypia garsiau, kartais mažiau, o kartais išvis nebežinai, čia ratas ar svirplys. Lig šiol taip ir keliavom per daug nekreipdami į tai dėmesio, tačiau šiomis dienomis garsas pradėjo gerokai stiprėti. Sunerimę važiavom visą kelią įtempę ausis, klausydami ir bandydami atspėti kas, kaip ir kodėl cypia. Atvykome iki Leptokarya miesto, įsikūrėme aikštelėje prie jūros.
– Ką darom? – mąstom abu. Esame šalia pat Olimpo kalno – vieno iš aukščiausių kalnų Balkanuose. Į viršūnę galbūt ir neįlipsime, bet bent išbandytumėme jėgas, pasigėrėtumėm vaizdais aplinkui. Iš kitos pusės – autobusiukui nėra gerai, reikia greičiau bandyt taisyt.. Sprendimai, sprendimai. Nugalėjo autobusiukas – jis mus šitiek atvežė, reikia dėmesio ir jam skirti. Rytoj važiuojam į servisą. O Olimpo kalnas, deja, turės palaukti kito karto.

Keliamės anksti ir judam link Salonikų. Prisiskaitėm, jog netoli miesto yra viena kemperių dalių parduotuvė, kurios aikštelėje savininkai leidžia nemokamai pas juos apsistoti, yra elektra, dušas, tualetai. Važiuojam ten – gal ką patars. Persikošę per visą miestą, atvykstame į nužiūrėta vietelę.
– Do you do mechanics? – teiraujamės parduotuvės savininko.
– Oh no, not here. What kind of car? – teiraujasi jis.
– Volkswagen transporter, – atsakome.
– Aha! I have just a guy who has been repairing my Volkswagen for years! I’ll call him and you can go! – džiaugsmingai pataria, paskambina į servisą ir nurodo mums serviso koordinates bei kaip geriausiai ten nuvažiuoti. Valio! Keliaujam ten!
Vėl atgal važiuojam per miesto vidrudienio kamsčius, kol galiausiai pačiame miesto centre randame mažytį autoservisą.
– Netilpsim, – privažiuodamas sako Dalius, turėdamas omeny, kad mūsų autobusiuko stogas per aukštas įvažiuoti pro serviso duris. Mus pamatęs iš serviso išbėga vyriškis, iš tolo mojuodamas ir rodydamas, kad pasiparkuotumėme gatvėje, tuo pat metu aiškindamas kolegai, kad patrauktų savo mašiną ir užleistų vietą mums.
– Grigorij, – rodo į save ir šypsosi vyriškis.
Pristatome ir mes. Suprantam, kad jam jau paskambino ir pranešė, kad mes atvyksim. Mes dar tik bandom paaiškinti kas negerai su autobusiuku, o Grigorijus jau sėdi ant šaligatvio, liepęs kolegai pakelti mūsų autobusiuką, ir jau nuėmęs priekinį ratą čia pat ant gatvės. Viską apžiūri, pasiukioja:
– Aha! – pas suprato, kas negerai. Bando mums paaiškinti. Graikiškai. Mes nesuprantam. Bandom jam atsakyti. Angliškai. Jis nesupranta. Mhm, bus įdomu.. Dalius išsitraukia turimą Volkswagen transporterio knygą ir, abu rodydami į įvairių dalių paveiksliukus, šiaip ne taip susišneka, kas negerai. Grigorijui viskas aišku, jis Volkswagenus taiso dar nuo 1973 metų – kaip surpatome, moka juos atmintinai. Grįžtam į servisą, Grigorijus pradeda rašyti kainas: reikia pakeisti granatas ir stabdžių kaladėles, šiek tiek patvarkyti, plius Grigorijaus darbas – gaunasi nemenka sumelė.. Tvarkom? – žiūri Grigorijus į mus. Nurijam gumulą gerklėj – aišku tvarkom! Klausimas tik, kada sutvarkytų? Rodom į laikrodį, nustatę klausiamą veidą. Grigorijus pakraipo galvą – dabar dvylika, grįžkit ketvirtą – parodęs keturias valandas ant mūsų laikrodžių, paaiškina. Gerai, grįšim ketvirtą. Dar kažkaip pabandom jam paaiškint, kad apžiūrėtų detaliau, ar neras dar kažko. Palikę savo namus Grigorijui, iškeliaujam į Salonikų centrą.
– Ką čia nuveikus? – vaikštinėjam. Vidurdienis. Karšta. Einam į prekybos centrą – bent bus vėsu viduje. Supratę, kad nuo pusryčių dar nieko nevalgėm, užsisakom picos ir taip sėdim keturias valandas. O taip neramu ir skrandy ir širdy – kad tik daugiau nieko nerastų ir kad tik pavyktų sutaisyti. Vistiek gi ne šiaip mašina, o mūsų namučiai. Sėdim, būnam, tempiam laiką. Keturios! Abu apimti jaudulio keliaujam atgal pas Grigorijų. Autobusiukas stovi, kur palikome. Ratas vėl uždėtas. Užeiname į servisą – Grigorijus su kolegomis gurkšnoja šaltą frappe.
– So? – nerimastingai klausiam Grigorijaus.
– Car, – rodo į autobusiuką, – very good! Grigorij – ufff, – rodo į save ranka braukdamas prakaitą nuo kaktos. Vargšas žmogus, visą dieną ant pačio karščio vidury gatvės išsijuosęs darbavosi prie autobusiuko. Aprodo mums išimtas senas dalis – jau tikrai laikas buvo keisti.. Papasakoja, kad kai kur buvo sudėtos neoriginalios dalys, tad dabar jis viską pakeitė originaliomis. Įšoka į mašiną ir dar kartu su Daliumi aplekia kontrolinį ratuką aplink rajoną – patikrint, ar tikrai viskas gerai. Pagiria motorą, viskas važiuoja puikiai – džiaugiamės tiek mes, tiek ir jis pats. Dar pastebėjęs, kad šiek tiek girgžda vairas, besijuokdamas iššoka iš mašinos, ant peilo užsitepa šiek tiek tepalo ir užkiša už vairo būtent ten, kur jo ir reikia. Su Dalium tyliai juokiamės, kad čia jau turi būti daug tvarkęs, kad žinoti, kur tiksliai ką reikia sutepti. Sumokėjom, atsisveikinom su Grigorijum ir jo kolegom, atsimojavom ir pasileidom į kelią laimingi, kaip gavę pačią geriausią dovaną – vėl sutvarkytą ir apžiūrėtą autobusiuką! Grįžom į tą pačią kemperių dalių parduotuvės aikštelę, kur ir įsikūrėm nakčiai – pagaliau vėl ramu.

Atsikėlę ryte nusprendėm, kad jei jau esam Salonikuose, gal būtų pats laikas po truputį ir judėti iš Graikijos link Bulgarijos. Susiruošę ir papusryčiavę, judam toliau į šiaurę. Šiandienos tikslas – Kerkini ežeras, netoli sienos su Bulgarija.
– Gal pavyks išsimaudyt? – džiugiai klausiu Daliaus.
– Labai tikiuosi! – atsako.
Lauke 33 laipsniai karščio, atvykstam prie ežero, o šis pasirodo esąs pelkė. Panašu, kad jokių maudynių nebus. Pasileidžiam ratu aplink didelį ežerą ieškodami vietelės sustoti, kur būtų bent kažkoks pavėsis:
– Kokie keisti gandrai skraido! – rodau Daliui į būriais skraidančius baltus paukščius.
– Man rodos čia ne gandrai.. čia pelikanai! – nudžiunga. Juk taip seniai norėjom pamatyti pelikanus ir iš tiesų – ši pelkė yra viena iš jų buveinių. Pabandom tyliai prisėlinti prie būrelio, tupinčio prie kranto, bet šie, pamatę mus, išdidžiai nuplaukia tolyn. Nieko, mes bent jau radom pelikanų!
–  Dabar jau Graikijoje pamatėm viską! – sėdam atgal į autobusiuką laimingi.
Pagaliau randam vienintelę vietelę su pavėsiu, įsikuriame ir visą dieną bandome ištverti karštį, kol vakarop atvėsta. Stebime įvairiausius paukščius, nardančius po pelkę, driežiukus, šmirinėjančius aplink, klausomės varlių simfonijų ir galiausiai, pavydžiai nužiūrime šalia besimaudančius vandeninius buivolus. Gyvenimas pelkėje tiesiog verda! Užmiegam beklausydami varlių dainų.

Ankstus rytas žadina savo šiluma ir mes, atsisveikinę su Graikija, pajudame link Bulgarijos.
– Skaičiau, kad Bulgarijoje reikia būti labai atsargiems ir budriems, nes daug kur turistus gali apgauti, – pasakoja Dalius.
– Jau mūsų tai tikrai neapgaus, – su pilnu pasitikėjimu atrėžiu.
Privažiuojam sieną, patikrina pasus, apžiūri autobusiuką – viskas gerai, važiuokit. Reikia nusipirkti vinjetę keliams. Sustojam čia pat už sienos šalia kioskelio. Užeinam, mandagus vyriškis sveikinasi su mumis:
– Hello hello! Ah, Litva! Vilnius! How long you stay in Bulgaria? – greitakalbe klausia.
– A month, – sakom, kad duotų vinjetę ne savaitei (pačią trumpiausią), o ilgesnę, mėnesiui.
– Ok, no problem. 20 euros, – greitai ieško stalčiuje vinjetės. Mes paduodam pinigus, jis skubiai išmuša skylutes, nuo kada ji pradeda galioti, bėgte nuskuodžia iki mūsų autobusiuko, užklijuoja ant stiklo, palinki geros kelionės ir nubėga atgal. Mes nuvažiuojam nespėję suprasti, kas nutiko, bet laimingi, kad susitvarkėm vinjetės reikalus.
– O vinjetė mėnesiui ne 15 eurų turėjo kainuoti? – po kurio laiko klausia Dalius. Sustojam degalinėje, pasižiūrim vinječių kainas, tikrai – mėnesio vinjetė oficialiai kainuoja 15 eurų.
– Apmovė mums net nesupratus! – juokiamės abu, kad jau pirmoj vietoj apsigavom. Nieko, tam vyrui tų 5 eurų gal reikia labiau – moka suktis, tai ir užsidirbo – juokiamės toliau. Kitąkart būsim budresni!
Važiuojam tolyn, žvalgomės aplink, kokia čia ta Bulgarija. Staiga, važiuojant per miestelį, priešais stovintis policininkas pamojuoja savo lazdele, kad sustotumėm.
– Man rodos būsiu viršijęs greitį, – sunerimęs sako Dalius. Po Graikijos kelių, kur eismo taisyklės negalioja, lengva užsimiršti. Ateina policininkas, paprašo teisių ir mašinos dokumentų ir nusiveda Dalių iki savo mašinos. Aš dairausi, kas čia bus. Geras 15 minučių policininkas kažką rašo, o Dalius stovi šalia jo mašinos. Dalius grįžta iki autobusiuko:
– Turi 10 eurų? – klausia, kadangi visi gryni pinigai pas mane. Ištraukiu 10 eurų, paduodu Daliui, jis įdeda juos į mašinos dokumentus ir grįžta pas policininką. Dvi minutės ir mes jau važiuojam tolyn.
– Mano pirmas kyšis gyvenime, – pats juokiasi iš situacijos absurdiškumo. Pasirodo, policininkas laisvai leido pasirinkti, ar mokėti 50 bulgariškų levų (25 eurus) kažkur banke, dar gerokai pavažiavus link artimiausio didmiesčio ir sulaukus darbo dienos, ar tiesiog lyg niekur nieko įdėti 10 eurų į mašinos dokumentus. Pats policininkas parodė, kur juos įdėti, ir pasak, Daliaus, meistriškai juos “išmetė” iš dokumentų tiesiai į savo blonknotėlį – sistema atidirbta. Patys esame prieš kyšių davimą, bet šioje situacijoje tiesiog kitaip nesigavo.
– Nauja bulgariška patirtis – juokdamiesi keliaujame toliau. Daugiau greičio stengsimės neviršyti.
Pagaliau atvykstame į savo pirmą stotelę Bulgarijoje – aplankysime už Melnik miestelio esančias vadinamas “smėlio piramides”. Įsikuriame šalia netoli esančio vienuolyno ir patraukiame pasivaikščioti – už pusvalandžio kelio atsiveria įspūdingi smiltainio dariniai – it smėlio pilys pūpso piramidės iš visų pusių – ir gražu pažiūrėti, bet ir nelabai jauku šalia būti, suprantant, kad čia visur trapus smiltainis. Pradeda niauktis debesys, tad grįžtame atgal į autobusiuką:
– Kaip pasitaisė oras! – sako Dalius, nužvelgdamas nuo kalnų ateinančius tamsius debesis ir jausdamas atėjusią stiprią liūtį pranašaujančią gaivą bei pakilusį vėją. Įšokam į autobusiuką, kai jį pradeda plauti tikra kalnų liūtis. Pagaliau radom tai ko kelias savaites ieškojom – kalnus ir gaivų lietaus orą – susisupam į šiltesnius megztinius ir džiaugiamės lietumi kitapus lango. Panašu, kad Bulgarijoj mums patiks!

STATISTIKA.

Nakvynės vietos:
– Stovėjimo aikštelė prie bažnyčios Ano Domasta miestuky.
– Pieva kalnuose netoli Meteoros vienuolynų.
– Paplūdymys netoli Leptokarya miesto, Olimpo kalno papėdėje.
– Kemperių dalių parduotuvės stovėjimo aikštelė netoli Salonikų.
– Stovėjimo aikštelė netoli Kerkini ežero.
– Pieva šalia vienuolyno netoli Melniko smėlio piramidžių.

Sumokėta Graikijoje už kelius: 74.85 Eur.

keliaujam link Meteoros vienuolynų žvilgtelt, kur čia atvažiavom.

įspūdingi uolų dariniai.

Meteoros vienuolynai. 

 

 Kalambaka miestas matomas pro uolas.

 Vienas iš vienuolynų.

 Dalius pagavo vėžlį! 🙂

Ryto žygis tarp uolų.

ryto saulės nušviestas vienuolynas.

neatsigrožim vaizdais.

vienuolyno kambariukai.

vaizdas nuo didžiausio ir aukščiausiai esančio vienuolyno.

keliaujam toliau grįstais vienuolių takeliais.

ištyrinėjom pakeliui rastą urvą.

o šalia urvo ir papietavom .

ir aš radau vėžlį! 🙂

vienas mažesnių vienuolynų.

Grigorijus apžiūri autobusiuko ratą ant gatvės.

pelikanai!

Kerkini pelkės gyventojai.

 Vandeninių buivolų maudynės.

 Kerkini ežeras – apsuptas kalnų ir knibždantis gyvybės.

 Smėlio piramidės Bulgarijoje.

Įdomūs bulgariški pasivaikščiojimo takeliai.

trapus smiltainis.

smiltainio piramidės tęsiasi toli toli.

pagaliau lietus!


Rašyti komentarą