Susitikimas


Šioje kelionėje randu erdvės susitikti su savimi. Mokinuosi pažinti ir suprasti. Užduoti klausimą: “kas tau patinka?”. Nes ligšiol šiam klausimui vis pritrūkdavo laiko.

Išmokau, jog noras pažinti, pamatyti, įkopti yra svarbesnis už norą ilgiau pamiegoti. Tačiau geras miegas svarbus organizmo poilsiui, tad, atsikėlus 5 ryto, žygis į kalnus nebus labai lengvas. Bet įveikiamas.

Išmokau, kad po to, kai jau atrodo, kad tuoj išsprūs “nebegaliu”, galiu nueiti dar 22km ir įlipti į 1.2km aukštį. Tereikia tik leisti sau pailsėti, kada norisi. Ir gelbsti juodas šokoladas bei riešutai.

Išmokau, kad man patinka rašyti. Tai padeda susidėlioti mintis, kurios nepaliaujamai zuja galvoje. O keliaujant jų dar padaugėja.

Išmokau, kad kalnai ir žygiai po miškus man daug įdomiau už muziejus ir didmiesčius. Bet kartais taip gera sėdėti senamiesčio kavinėje ir stebėti skubančius žmones aplink.

Išmokau, kad visgi nemoku gyventi be telefono ir interneto kiek norėčiau. Didis džiaugsmas kalnų viršūnėje pagauti 4G.

Išmokau, kad neturiu tiek ryžto ir kantrybės, kiek galvojau. Visus “skaitysiu knygas, bėgiosiu, darysiu akių pratimus” dažnai pakeičia “aš dar čia šiek tiek pabūsiu gulėdama”.

Išmokau, kad nemėgstu karščio. Ilgai svajojusi apie “šiltus kraštus”, savy atrandu lietuvio geną. Daug smagiau pučiant gaiviam vėjui prieš liūtį susisupti į megztinį.

Išmokau, kad galiu išbūti be dušo beveik savaitę. O po pertraukos vėl išsiplovus galvą apima didelė laimė.

Išmokau, kad mėgstu kaupti. Kai Dalius sako: “šitą išmesiu”, aš atsakau: “o gal mums jo prireiks?”. Ir tyliai padedu į spintelę.

Išmokau, kad svajojusi apie tai, kaip “kelionėje susipažinsiu su įdomiais žmonėmis”, realybėje nemėgstu kalbinti nepažįstamų žmonių. Bet labai džiaugiuos, kai jie mane užkalbina.

Išmokau, kad nemoku būti “čia ir dabar” tiek, kiek norėčiau. Kelionės nuotykiai atrodo įspūdingiausi, kai juos planuoji arba kai jie jau įvyko. Jiems vykstant čia ir dabar, dar tik mokinuosi pilnai juos išjausti.

Išmokau, kad mano organizmui pailsėti reikia 9 valandų miego. Pirmą kartą po ilgo laiko galiu sau tai leisti.

Išmokau, kad esu bailesnė, nei galvojau. Galbūt nebijau vorų ar driežų, bet bijau, kad “kažkas nutiks/suges/bus blogai”. Nerimaujant viskas aplinkui atrodo daug dramatiškiau, nei yra iš tiesų.

Išmokau, kad nemėgstu planuoti. Mano dažniausias atsakymas yra: “tai važiuosim ir pažiūrėsim”. Bet tuo pačiu nemėgstu ir nežinios.

Išmokau ir pasitvirtinau, kad mano vyras yra mano geriausias draugas. Su juo ir dėl jo galiu įveikti daugiau, nei bet kada galvojau. O dviese dalintis patirtimis yra didžiausias stebuklas.

Išmokau, kad tik šitam gyvenimo etape iš lėto pradedu save suprasti ir pažinti. Nors taip galvojau ir 16-os ir 22-jų. Mokinuosi, kad gera leisti sau būti savimi. Ir gera leisti sau keistis. Ir kad ta erdvė susitikimui su savimi yra naudinga ne tik kelionėje, bet reikalinga stengtis ją susikurti ir kasdienybėje. Tikėkimės, pavyks!


Rašyti komentarą