Svajonės yra baisu


Diena, kai nusipirkome autobusiuką. Mes važiuojam per Vilnių, pila didžiausia vasaros liūtis per kelis dešimtmečius, gatvės užlietos, visur upeliais teka vanduo. Aš vairuoju musų seną Opelį, o prieš mane Dalius važiuoja su mūsų ką tik nusipirktu autobusiuku. Vairuoju stipriai įsikibusi į vairą, visą kelią žiūrėdama į priešais važiuojantį autobusiuką ir galvodama “tai ką mes čia dabar padarėm?”. Pinigai nemaži, o busikas ne ką jaunesnis už mane. Nežinau, ar bijau labiau dėl liūties, ar dėl naujo pirkinio.

Diena, kai pasakiau, kad išeinu iš darbo. Žiema. Jau begalę kartų apgalvota, kaip praeina šis pokalbis, kelionė jau beveik suplanuota, teliko keletas mėnesių. Reikia pasakyti dabar. Vieta, kur pradirbau keturis metus, visos karjeros galimybės prieš akis, o savo noru iš šios įmonės mažai kas išeina. Galvoje ir vėl ta pati mintis: “Egle, ką tu darai?!”. Mano bendraamžiai siekia karjeros, perka butus ir augina vaikus. O aš viską metu ir išvažiuoju su senu autobusu.

Kelios dienos iki kelionės. Vartausi naktį lovoje ir negaliu užmigti. “Kaip viskas bus? Ką mes darysim grįžę?” – galvoje sukasi tūkstančiai minčių. Nerimas neduoda kūnui atsipalaiduoti.

Šiandien. Mes su Dalium supamės hamakuose pušų pavėsyje šalia Jonijos jūros, Peloponeso pusiasalyje. Jau daugiau kaip mėnuo keliaujam. Apkeliavome Kroatiją, Juodkalniją, Albaniją ir dalį Graikijos. Lipom ir į snieguotus kalnus, ir išvaikščiojom smėlėtus paplūdimius. Prieš akis laukia dar daugiau šalių ir nuotykių. Pagrindiniai rūpesčiai – kur rasti pavėsį ir ką šiandien pasigaminus vakarienei. Viskas yra geriau nei gali būti.

Svajonės yra baisu. Bet svajoti vistiek reikia. O dar svarbiau yra nebijoti tas svajones įgyvendinti. Nes tos svajonės vistiek niekur nedings, tik ir toliau spaus krūtinę, neleisdamos užmigti. Linkiu drąsos!


Rašyti komentarą