Tai koks tas gyvenimas autobusiuke?


Įsivaizduokite gyvenimą 3 kvadratinių metrų bute. Dviese. Vietos nedaug, bet butas ant ratų. Tad nukeliauti galite bet kur. Bet butukas senas, tai labai greitai netraukia. Dėl to keliaujate lėtai. Dar šiek tiek garsiau už visus birbiate. Ypač į kalną. Tačiau šalia to mažo butuko visada yra neaprėpiamo dydžio kiemas. Ir kiekvieną kartą nukeliavus į kitą vietą jis vis kitoks! Jūsų kieme matosi saulėtekiai ir saulėlydžiai, čiulba įvairiausi paukščiai, žydi ir kvepia vis kitokie medžiai. Kartais per jį vaikšto kiti žmonės, o kartais gyvenate vienui vieni. Kartais jūsų kiemas yra kalnuose, o kartais – prie jūros. Tai vat panašus tas gyvenimas ir autobusiuke.

Žinoma, gyvenimas mažoje erdvėje reiškia, kad vietos yra tikrai nedaug. Visi turimi daiktai privalo turėti savo vietą, ir kiek įmanoma, likti tose vietose. Taip pat, išmokom anksti, jog norint kažką paimti, pastumti ar perdėti, reikia gerai apgalvoti visus savo žingsnius į priekį, nes, pastūmus vieną daiktą, jau nebeprieisi prie kito. Tad viską vėl reikia pradėti iš naujo. Visi daiktai turi savo paskirtį, o geriausiai, jei daiktas gali turėti ir daugiau nei vieną panaudojimo būdą, kaip pavyzdžiui, kokia paprasta pjaustymo lelntelė, kuri tinka ir pjaustymui, ir stabilesniam maisto padėjimui ant lovos, ir, kaip papildoma spintelės stalviršio vieta, ją uždėjus virš kriauklės. Taip ir gyvenam su gerokai mažiau daiktų, nei bet kada buvom įpratę, bet su kiekviena diena suprantam, kad tiek ir užtenka paprastam, bet pilnavertiškam gyvenimui. Ir vietos, atrodo, kiekvieną dieną autobusiuke vis daugėja – džiūgaujam, kad nuo miegamojo iki virtuvės tereikia ištiesti ranką, tad rytinę kavą visada galime gerti lovoje.
Keliaujant autobusiuku apima labai keistas jausmas – tarsi, visada esi namuose, bet tuo pačiu ir šiek tiek be vietos. Skirtingose šalyse skirtingai priimamas toks gyvenimas autobusiukuose ar kemperiuose, ir šalyse kaip Kroatija ar Juodkalnija miegoti autobusiuke oficialiai galima tik kempinguose arba specialiose taip pažymėtose vietose. Kempingai, žinoma, kainuoja, o tų specialiai pažymėtų vietų yra labai nedaug. Tad norint keliaujant pamatyti kaip įmanoma daugiau, tenka naktimis apsistoti šiek tiek nuošalesnėse vietose, kur niekam netrukdytumėm ir neatkreiptum į save per daug dėmesio. Dėl to beveik kiekvieną naktį tenka važiuoti vis į kitą vietą, nebent pasiseka rasti visai nuošalią vietelę ir leidžiam sau pabūti joje net porą naktų iš eilės. Tačiau kai vietą nakčiai jau surandam, joje iškart galim jaustis kaip namie, kadangi visada ir esam namuose.
Būtent dėl to svarbiausia ir pagrindinė kiekvienos dienos užduotis – susirasti, kur gi šianakt nakvosime. Dažniausiai jau ryte nusprendžiam, kur maždaug norėtumėm apsistoti nakčiai ir leidžiamės į kelionę. Pirmiausias vietos prioritetas – kad joje jaustumėmės saugiai. Po to eina kiti, “būtų geras, jei būtų” dalykai, kaip tualetas, veikiantys dušai, geriamo vandens fontanai netoliese ar nemokamas wifi. Bet laisvai galim gyventi ir be šių dalykų, esminis dalykas – ramybė ir saugumas naktį. Kartais pasiseka, o kartais, būna, jog tenka iki 1val nakties klausytis netoliese sulėkusio jaunimo muzikos, sklindančios iš mašinų ar visą naktį trunkančio šunų lojimo. Keliavimas tokiu būdu daugiau mažiau yra nuolatinis ieškojimas, bet koks džiaugsmas apima radus gerą nakvynės vietą, veikiantį paplūdimio dušą, ar nemokamai pasipildžius vandens atsargas!

Autobusiukas moko gyventi su nedaug, bet patirti kaip įmanoma daugiau. Kadangi gyvenant jame beveik viskas yra labai ribota, reikia gerai apgalvoti, ką ir kaip nori daryti. Ribotas vandens kiekis ir nežinia, kada rasim jo pasipilyti, mokina vandenį naudoti labai taupiai ir vis mokinamės gudrybių, kaip jo sunaudoti dar mažiau. Sunku net pagalvoti, kiek litrų vandens išleisdavom kiekvienas tiesiog rymodami po tekančiu dušu senajame bute. Elektra, reikalinga šviesai, ventiliatoriui ar prietaisams (telefonams, fotoaparatui, kompiuteriams) pakrauti, irgi ribota – tad savaime gaunasi, jog prie kompiuterių laiko praleidžiam labai nedaug. Internetui stengiamės naudoti tik viešai prieinamus wifi, todėl didžiąją laiko dalį interneto neturime, nebent pagaunam vaikštinėdami miesto centre, kempinguose ar keliaujant pro degalines. Taip gyvenant savaime gaunasi, jog daug laiko praleidžiam vaikščiodami gamtoje ar miestuose, tyrinėdami naujas vietas, būdami kiek įmanoma lauke ir džiaugdamiesi nauja aplinka. O tai ir buvo mūsų pagrindinis tikslas keliaujant.

Kelionėje visada smagu pamatyti kitų keliaujančių autobusiukų. Jų būna ir pačių naujausių, ir dar senesnių už mūsiškį. Keliauja ir jaunimas, ir senimas, ir po vieną, ir porom, ir su mažais, kartais dar vos vaikštančiais, vaikiukais. Visada jautiesi tarsi kažkokios nematomos bendruomenės dalimi – kelyje prasilenkiant susimojuoji, kempinge ar nakvynės vietoje bent draugiškai pasisveikini, persimeti keliais žodžiais. Visada smagiau, kai kokioje stovėjimo aikštelėje, jau ruošiantis nakčiai, atvažiuoja ir šalia įsikuria kitas autobusiukas ar kemperis. Smagu matyti ir kitus keliaujančius, išgirsti jų birbiančius variklius ar prasilenkti nuošaliuose žvyrkeliuose.
Kelionė autobusiuku gal ir nėra pats prabangiausias, prašmatniausias, patogiausias ar komfortiškiausias būdas keliauti, bet kolkas – tai mūsų mėgstamiausias. Kelionė pilna laisvės jausmo, erdvės nuotykiams, nuklydimams, nerūpestigoms dienoms gamtoje, džiaugsmo tiesiog būti ir tyrinėti naujas vietas, kultūras ir žmones. Džiaugiamės, jog galim dar šiek tiek pagyventi “nepatogiai”, jei to sąskaita, galim pamatyti ir patirti tiek daug!
sumuštinių ruošimas autobusiuke. Kadangi stalo nusprendėme nesivežti, o pataupyti vietos – lova puikiai tarnauja kaip stalas 🙂
Dalius džiaugiasi po ilgo keliavimo maratono pagaliau atvykęs prie jūros.
vakarienės gaminimas.
vakarinis autobusiukas.
kartais laisvalaikį leidžiam taip.
Dalius nusprendė, kad važiuojant į pietus tokios ilgos barzdos nebereikės.
džiaugsmas išsiplovus galvą 🙂
kartais už lango lija.
o kai lauke lija, tuomet prisigalvojam dalykų, kad būtų linksmiau viduje 🙂
Daliaus mėgstama vieta pabūti ir pamąstyti.
rytinė kava niekur neskubant.
ryto vaizdas pro šonines duris.
Nutelos? :) 
kempinge prie mūsų prisigretinęs, pusryčius užuodęs šuo Šmikis (vardas sugalvotas).
liepėm Šmikiui pačiam pasieškoti receptų.
puiki vieta nakvynei!

Rašyti komentarą