Trečioji savaitė arba kontrastingoji Juodkalnija


– KĄ SAKAI??!
– SAKAU, KAM TA MUZIKA KAI VARIKLIS TAIP GRAŽIAI DAINUOJA! – rėkia Dalius, jau antra valanda nuolatos kylant į kalną, kai autobusiuko varikliukio garsas, susimaišęs su ūžiančiu vėju, pučiančiu pro abu atidarytus langus, šiek tiek vėsinančius nuo svilinančio karščio, užgožia bet kokią iš pagarsintos radijos grojančią muziką. Kroatijos įkalnės pasirodė kaip lengvas pasivažinėjimas prieš Juodkalnijos kalnus.
Juodkanija – šalis, dėl kurios ruošdamiesi nerimavom turbūt labiausiai. Ar autobusiukas atlaikys? Ar keliai į kalnus geri? Ar tikrai važiuojant į kalnus reikia važiuoti žvyrkeliais be šoninių atitvarų, o apačioje matosi skardis? Kaip ten bus išvykus iš Europos Sąjungos? Kokie gi tie juodkalniečiai? Buvom prisiskaitę ir prisiklausę begalę istorijų, tad nežinojom ko tikėtis, ką mums bus paruošusi Juodkalnija.
Į Juodkalniją įvažiavom pirmadienio rytą, šiaip ne taip radom, kur apsidrausti mašiną, gavę paprastą ranka rašytą popieriuką, kad esame apdrausti, o mūsų adresas – Latvija (draudimo moterys numojo ranka, kai pasakėm, kad turėtų būti Lietuva, ir sakė – “not important, it’s ok!”). Pakraipėm abu galvas, ok tai ok – važiuojam! Ir pasileidom tiesiu taikymu į kalnus. Trys valandos beveik nuolatinio važiavimo įkalnėn, bent 10 neapšviestų tunelių pro kalnus (po kurių pradėjom suprasti, ką reiškia palaiminga “šviesa tunelio gale”), vingiuoti serpantinai, neįtikėtini apylinkių vaizdai ir mes – Juodkalnijos šiaurinėje dalyje, Žabljake, šalia Durmitor nacionalinio parko, nuo pajūrio lygio pakilę iki 1500 metrų aukščio. Galim patikinti – keliai važiuojami, pravažiuojami ir, jei laikomasi pagrindinių kelių, visiškai saugūs. Mažesniais keliukais važinėti šįkart nedrįsom.
Įvažiuojam į kempingą. Iš tolo mojuoja iš namelio išbėgusi ponia, pribėga prie mūsų ir tiesia ranką:
– Jelena, – šypsosi maždaug 50-60-ies metų ponia.
Prisistatom ir mes.
– Litva! – džiaugiasi baba Jelena, apžiūrėjusi mūsų numerius, kol aplink kojas trinasi mažytis šuniukas. – Me little English, – rodo į save, – Park there, and come to my house – šnaps, coffee and welcome! – pamoja ranka ir nulekia atgal į trobą ruoštis.
Likę vieni, susidairom, pratrūkstam juoktis ir negalim nesidžiaugti pagaliau atvykę. Pasistatę mašiniuką, persirengėm į šiltesnius rūbus, kadangi iš pajūriško +28 persikėlėm į kalnietiškus +14, ir nukulniavom pas jau rankom mojančią šeimininkę. Ant stalo stovi butelys slivovicos ir keli šokolado gabaliukai.
– Welcome to Žabljak! – įpila po čerkelę baba Jelena ir duoda išgerti. Slivovica šildančiai nubėga per gerklę ir kaip ranka nuima visą ilgos kelionės įtampą.
Aplink kojas vėl sukiojasi mažytis šunkukas, kol vienas senesnis šuo guli pakritęs tolėliau.
– This my dog, – rodo Jelena į senesnį, miegantį šunį, – and this one Katastrofa! – rodo į mažylį. – People come to camping, leave and leave the dog. And now I have Katastrofa! – pati juokiasi žiūrėdama į šuniuką, kol jis žaismingai zuja aplink. Nusijuokiam ir mes, padėkojam už šnapsą ir patraukiam link autobusiuko.
Nusprendžiam nueiti iki miestelio parduotuvės, iki kurios apie 20 minučių kelio pėsčiomis. Rodos, kaupiasi debesys, bet nieko, einam – susimetam nepralijančius drabužius ir iškeliaujam. Paėjus gal 4 minutes, išgirstam šunų lojimą, atsisukam atgal – visu greičiu atskuodžia Katastrofa ir dar vienas mažytis šuniukas. Bandom jiem rodyti, kad grįžtų atgal, o jie toliau besidžiaugdami trinasi aplink mus. Mes paeinam į priekį – jie seka iš paskos. Paeinam atgal – jie taip pat. Rodos, niekaip nepavyks jų įtikinti grįžti vieniems. Staiga iš pritvinusių debesų pradeda pliaupti lietus, mes susirengiam nepralijančias striukes ir kelnes, šuniukai bando slėptis po krūmais, bet lietus lija taip stipriai, jog vien besirengdami peršlampam ir mes, ir šuniukai. Visi šlapi patraukiam namo – einam ir juokiamės – va toks tas kalnų lietaus krikštas! Dabar jau tikrai atvažiavom!
Išsimiegoję, kitą rytą nusprendėm apšilimui prieš kopimą į kalnus pasidaryti 20km žygį iki Tara upės kanjono. Šis kanjonas yra didžiausias upės kanjonas Europoje ir antras pagal dydį pasaulyje (po Didžiojo kanjono Amerikoje). Pakeliui apžiūrėjom garsųjį Crno jezero (Juodąjį ežerą) ir pasukom šiek tiek iš Nacionalinio parko, kanjono link. Išeidinėjant iš parko teritorijos, išgirstam šuns lojimą.
– Gal mūsiškiai vėl atbėga? – pajuokauju aš, žvalgydamasi aplink. Ir tikrai – iš už medžių lodama mažom kojytėm visu greičiu atbėga Katastrofa! O ne! Ką dabar darysim? Bandom visaip jai rodyt eit namo, o ji tik trinasi apie kojas ir niekur nesitraukia. Na ką gi – bandom eit, gal pavargs ir apsisuks.
Paėję kartu gerą valandėlę supratom, kad panašu, jog keliausim tryse visą kelią iki kanjono ir atgal. Kad būtų lengviau šaukti, pavadinom ją Pifu. Pamaitinom džiuvėsiais, pagirdėm vandeniu, bandėm nuginti, kad nelotų ant karvių, saugojom nuo mašinų, kai tekdavo eiti šalia kelio, ir žadindavome, kai kiekvieno sustojimo metu, ji pavargusi priguldavo numigti. Nuėję iki finalinės stotelės, nuo kurios atsiveria geriausias vaizdas į kanjoną, pailsėjom, papietavom sumuštinių (pasidalinę ir su Pifu), apsižvalgėm ir patraukėm atgal. Grįžom į kempingą jau patys vos kojas keldami, o Pifas tiesiu taikymu pagriuvo po mūsų autobusiuku, kur ir pramiegojo visą naktį.
Kitą rytą išsiruošėm į žygį link kalnų viršūnės. Planuose buvo apsižiūrėti ir išsibandyti kokias žemesnes viršūnes šiandien, o rytoj kilti į aukščiausią – Bobotov Kuk viršūnę. Išsliūkinom tyliai, kad nepažadintumėm po autobusiuku miegančio Pifo. Pavyko! Keliaujam pirmyn, kai staiga pamatom, kad prieš mus, išlaikydamas tolygų atstumą, binzena kempingo šeimininkės šuo, karts nuo karto atsisukdamas, tarsi lukteldamas mūsų.
Nieko, – galvojam, – šitas šuo, atrodo, visko matęs, pasirūpins savimi, o jei norės, parbėgs pats namo. Ir iš tiesų, rodės, tas šuo žinojo visus kalnų keliukus geriau už mus, kartais dingdamas ir nulėkdamas į šoną, užsivijęs kokią pelę ar voveraitę, po kurio laiko vėl atsirasdavo šalia mūsų lyg niekur nieko ir eidavo kartu. Praminėm jį Rikiu. Iš lėto puškuodami kylam aukštyn į kalnus, stebėdamiesi vis didėjančiomis sniego pusnimis, išsilaikiusiomis po žiemos. Kuo toliau ir aukščiau, sniego vis daugėja, kalnų keteros statėja, o einant per betirpstantį sniegą koja kartas nuo karto susmenga iki kelių. Perėję vieną statesnių apsnigtų keterų, pažiūrim tolyn – o ten dar didesni sniegynai! Nusprendėm toliau nerizikuoti ir suktis atgal – jei klampojant per sniegą užkluptų audra, gali būti pavojinga. Šiek tiek nuliūdę, kad šiandien viršūnių nepasieksim, o, labiausiai gaila, kad šįkart nepavyks užlipti ir ant aukščiausios Babotov Kuk, atsisveikinę su snieguotomis keteromis, patraukiam atgal. Šaukiam Rikį eiti kartu, tačiau jis, įsitaisęs tolėliau ant sniego, žiūri į mus nesuprasdamas, – kaip tai atgal? Ir palydėjęs mus akimis besileidžiančius žemyn, patraukė tolyn į kalną. Tą dieną jo tiek ir tematėm – tikriausiai vienas pasidžiaugė nuo viršūnių atsiveriančiais vaizdais.
O mes, susiplanavę visą dieną kalnams, o žemyn nusileidę jau apie pietus, nutarėm išnaudoti likusią dienos dalį Crno Jezero tyrinėjimams ir pasileidom ratu palei ežerą. Keliavom aplink, kol kelią vėl pastojo tas pats kalnų sniegas – tik kita forma – šįkart tai buvo tirpstančio sniego kriokliai, plūstantys visa jėga nuo kalnų per visus įmanomus tarpelius, užliejantys pėsčiųjų takelius. Ėjom aplink, lipom per medžius, kol dar galėjom krioklius apeiti, bet priėję didžiausius krioklius, kurie krenta nuo stačios uolos, supratom, kad ir vėl teks apsisukti. Tokia jau buvo ta apsisūkimų diena, sniegas pastojo kelią visomis formomis, tad mes ir patraukėm atgal į kempingą, kur mūsų jau laukė visą dieną išsiilgęs Pifas.
Išaušo trečiasis rytas kalnuose. Apsipratę su mintim, kad aukščiausiųjų viršūnių neįveiksime, nusitaikėm į vieną viršūnę, į kurią keliukas veda iš pietų pusės, tad sniegas turėtų būti aptirpęs. Keliaujam! Vėl pavyko paspruki nesirodant Pifui, bet Rikis mūsų jau laukė – kur šiandien keliausim? – klausė jo smalsios akys.
– Į kalnus, Riki! – leidomės vėl į žygį tryse. Lipom lipom, kopėm kopėm, bet kelią vėl pastojo sniegas. Nieko nepadarysi, tokia jau ta gegužė kalnuose. Pasiguodėm tik tuo, kad jei nebūtumėm sirgę gripu ir atvykę porą savaičių anksčiau, gali būti, kad sniego būtume sutikę dar daugiau ir gerokai žemiau. Pasigrožėjom vaizdais nuo pusiaukėlės, papietavom prie kalnų trobelės, pasidalinom šįkart ir su Rikiu ir leidomės žemyn. Eidami dar supratom, kad Rikis – tikras kalnų šuo romantikas – mums vos sustojus jis užsiropšdavo ant kokio akmens ir žvelgdavo į kalnų tolį. Mąslūs šunys kalnuose užauga, pasirodo. Grįžom į kempingą pavargę, sukaupę gerų trijų dienų nuovargį, nebenorėjom daugiau nieko daryti, tad tiesiog sėdėjom ir stebėjom aplinką, kai lyg tyčia pasijutom pakliuvę į tikrą Juodkalnietiško kaimo maišalynę: aplink autobusiuką zuja gal keturi šunys, vienas urzgia, du mažyčiai (Pifas su draugu) be perstojo loja, žaidžia aplink jį ir kariasi jam ant kaklo, kitas (lyg kaimyno šuo) eina oriai aplink juos ir ženklinasi kiekvieną tvoros stulpą, kempinge dingus elektra, tad viskas skendi prietemoje, baba Jelena kažkam skambina ir kieme garsiai šneka telefonu, babos vyras su draugu tupi vidury kelio vienas prieš kitą ir šnekasi, o viską karūnavo kaimynas, per Jelenos kiemą prasivesdamas ką tik nusipirktą jautį, surištą už ragų ir karts nuo karto užtvodamas jam rimbu. Sėdėjom, stebėjom ir negalėjom patikėti savo akimis – ar tai vyksta, ar mes čia tokie pavargę nuo kalnų? Nuėjom miegoti, tikėdamiesi, kad ryte viskas bus nurimę.
Rytas išties pasitaikė ramesnis už vakarą. Kadangi kalnai šįkart mūsų neįsileido, pasižadėjom į juos dar sugrįžti, atsisveikinom su baba Jelena ir kitą rytą patraukėm atgal į kelią – vėl į pajūrį ir į šiltą orą! Šįkart beveik visą kelią leidomės žemyn, tad jau labiau atsipalaidavę galėjom grožėtis aplinkiniais kalnų vaizdais ir peizažais. O nusileidę vėl į jūros lygį jautėmės lyg grįžę namo – vėl šilta, gera ir paprasta važiuoti. Nakvynei vietą radome mažyčiame sename uostelyje Tivat mieste. Vėl atpratę nuo svilinančių karščių, pratūnojom popietę autobusiuke slėpdamiesi nuo saulės kaitros, o vakarop išėjom pasivaikščioti pakrante. Perėję senąjį uostelį, priėjome naujesnį, praėję jį, patekome į pėsčiųjų promenadą, pripildytą gražiai atrodančių turistų ir prabangesnių viešbučių bei restoranų, o paėję toliau ta promenada patys nesuprasdami patekom į Port Montenegro – vieną pagrindinių turistinių Juodkalnijos uostų, kur suplaukę visos prabangiausios jachtos iš įvairių šalių, šalia įsikūręs Regent Hotel, saugomas apsaugos ir policijos švyturėlių, pakrante vaikšto prabangiom suknelėm iki žemės pasipuošusios damos ir važinėja mažos mašinytės, nuvežančios turtuolius nuo jų jachtos iki viešbučio. Ir čia štai stovime mes, visoje toje dar neregėtoje prabangoje, dar šiandien buvę ten, kur kaimynas per kiemą vedasi rimbu mušamą surištą jautį. Toliau nesuprasdami, kaip vienoje nedidėje šalyje gali būti tiek kontrastų, pasivaikščiojome toliau spindinčioje prabangoje ir grįžome į savo mažą, bet patį jaukiausią autobusiuką. Pamatėme visai kitą, turistinės Juodkalnijos, veidą.
Kitą dieną iššniukštinėjom senovinį Kotor miestelio senamiestį, įsikūrusį kalno papėdėje, kurio senamiesčio sienos nuvingiuoja iki pat kalno viršūnės. Miestelis neprastesnis už Dubrovniką, tačiau dar ne tiek paruoštas turistams. Išvaikščioję visas gatveles, pajudėjom tolyn į pietus pakrante. Čia ypatingai pasijautė, jog Juodkalniečiai kovoja už savo žemę su kalnais – kadangi palei pakrantę vingiuoja stačios uolos į jūrą, bet kuri šiek tiek lygesnė vieta išnaudojama gyvenamajam ir turistiniam plotui – miestai suspausti, gatvės siauros, visur statosi viešbučiai, stovėjimo aikštelės mokamos. Apskritai, visoje Juodkalnijoje pastebėjome, jog šalis statosi ir visais įmanomais būdais ruošiasi turizmui – statybos vyksta visur, nuo kalnų iki pajūrio, remontuoja namus, viešbučius, kelius, stato naujus pastatus. Dar 10-15 metų ir Juodkalnija šoks į viršų kaip viena pagrindinių turistinių krypčių.
Neradę vietos, kur ramiai apsistoti, nuvykome beveik iki pat Bar miesto, kur radome vieną ramesnį parkingą, šalia vieno nudistų mėgstamo paplūdymio. O vakarop šalia mūsų prisiparkavo dar vienas autobusiukas, vairuojamas 74 metų serbo, keliaujančio su savo anūku ir jo drauge – iškart linksmiau.
Tokia tad ta kontrastingoji Juodkalnija, kurią pamatėme mes. Šalis, kurios pakrantėse svilina karščiai, o kalnuose dar pūpso sniegas. Kurioje telpa ir tviskanti prabanga, ir kaimo paprastumas. Kurioje kalnuose šunys lydi į kalnų žygius, o pajūry apie ratus sukiojasi katės. Visokia, auganti ir greitai atsigaunanti. Dar grįšim čia kada tikrai – liko dar daug neužkoptų viršūnių. O dabar mūsų toliau laukia Albanija ir Graikija – leidžiamės tolyn į kelią!
STATISTIKA:
Nakvynės vietos:
– Babos Jelenos kempingas Mlinski Potok Žabljake x4 naktys.
– Stovėjimo aikštelė sename Tivat uostelyje.
– Pamiškės pieva šalia nudistų mėgstamo paplūdimio netoli Bar miesto.
Kiek kartų sustabdė policija: 1 kartas pirmą popietę Juodkalnijoje. Sustabdė, paklausė iš kur esam, pasakėm, kad iš Lietuvos, ir sakė: “ok, you can go, have a good day!”. Ir nuvažiavom.
Kiekgyvūnų prisijaukinom: Pifą, Rikį ir visus kitus babos Jelenos ir aplinkinių kaimynų šunis.
Įspūdinti Juodkalnijos vaizdai atsisveikinant su pajūriu ir pradedant kilti į kalnus.
Taip buvom pasitikti kempinge.
Crno Jezero (Juodasis ežeras) Dormitor Nacionaliniame parke.
laiminga kalnuose!
nuostabūs mažų kaimelių vaizdai keliaujant link kanjono.
Šeimyninė nuotrauka su Pifu.
Snieguotos viršūnės.
Pifas visą laiką sekė Daliui iš paskos.
pakeliui link Kanjono radom pirmuosius didesnius sniego gabalus.
Pifas ilsisi.
Šiek tiek matosi kanjono reljefas.
Keliukas šalia kanjono.
antroji diena kalnuose, kai supratome, jog auksčiau užlipti jau nebepavyks.
Nusileidę nuo kalnų, keliaujam per krioklius.
Sniego tirpsmo kriokliai plūsta nuo kalnų visa jėga.
Trečioji diena kalnuose ir sniego užtvankos.
toliau lipti – tik sniegu.
Ištikimasis kompanjonas Rikis.
Kaimynas vedasi ką tik nupirktą jautį.
Port Montenegro – plamės, viešbučiai ir prabangios jachtos.
Tivat miesto uostas naktį.
Kotor senamiečio gatvelės.
Jaukūs senamiesčio langeliai.
Įlanka šalia Kotor miesto.
Juodos Juodkalnijos uolos.

Rašyti komentarą